Londoniečiai

MARIUS PLEČKAITIS

Marius Ivaškevičius. Išvarymas. V.: Apostrofa,
2012. 164 p.

Nereikia net priminti, kad pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“ Oskaras Koršunovas 2011 metų pabaigoje pastatė populiarų ir baisiai ilgą (penkių valandų trukmės) spektaklį. Apie knygą esame girdėję kur kas mažiau (ji, beje, išleista tik 2012-aisiais). O ar verta skaityti „Išvarymą“, ar tikrai kažką vertingo pražiopsojome?

Ivaškevičius kartu su Koršunovu, pristatydami pjesę / spektaklį, kalba apie niūrią nūdienos Lietuvos realybę – masinę emigraciją, žmogui bėgant ne tik nuo tėvynės, bet ir nuo savęs. Sakykime, okay, socialinę tikrovę nuo meno vis tiek sunkiai nukratysi. Bet čia per daug gailesio ir virksnojimo: „Ši naujoji emigracija – bėgimas nuo savęs, šitas masinis „išvarymas“ ir neprigijimas nė viename iš pasaulių turi nepaprastai stiprų emocinį užtaisą, kuris pasitelkus meninę ekspresiją ir teatro kalbą atvers visiškai naują teminį lauką šiuolaikiniame Lietuvos teatre“ (Oskaras Koršunovas).

Dabar apie patį „Išvarymą“. Modernioji klasika – lietuviai Londone, be pasų, prarandantys tapatybę, žmogiškumą, svarstoma, kuriuo momentu prasideda jo nykimas. Ivaškevičius ryškiai perspaudė, norėdamas pabrėžti skurdų ir ligotą lietuvių emigrantų mentalitetą. Keiksmažodžių čia turbūt daugiau nei Šančių diskotekoje. Visai apie juos nekalbėčiau, jeigu jie būtų tikri ar turintys tam tikrą idėją, tačiau dažniau jie vartojami tiesiog kaip puslapių užpildas. Beje, keiksmažodžiai – skurdoki (iš esmės – trys).

BENAS Staiga jis kažkaip sumažėjo – kaip būtų oras išėjęs…

KRISTUS Bliat!.. Už kąąą?

BENAS Edi?

Pasilenkia.

Tu – Edis? Tas pats – iš busiuko?

(Kelia) Edi…

EDIS (skausmingai) Eik nachui! Už ką?

BENAS Nu o ko tu tylėjai?

EDIS Pizdec! Neturėsiu vaikų.

BENAS Turėsi, aš savo tau duosiu.

EDIS Nachui man tavo reikia…

BENAS Kelkis, nebegulėk…

EDIS Bliat… Bet už ką?

BENAS Nu klaida. Palaikiau kitu asmeniu.

(p. 39)

Reikia pasakyti, kad pjesė iš esmės – užsakyta. Kaip teigia autorius, tai jo, Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Lietuvos kultūros atašė Londone projektas. O kas atsisakytų pakeliauti ir sukurti ką nors socialiai atsakingo, vienokį ar kitokį randuotą romaną ar, paprasčiau, pjesę? Ne pirmas kartas, kai rašytojams pasakoma, kokio kūrinio reikia, ką skaitys šalies gyventojai. Keista, kad knygynų lentynose dar nemačiau romano apie mergaitę.

Vis dėlto yra keletas visai mielų ir juokingų vietelių. Pavyzdžiui, vietomis tyčia mėgdžiojami „Infiltruoti“ („The Departed“, 2006). Neblogai nukalti ir šalutiniai herojai (merginos, anglai, lenkai). Jei tikėsime, jog visa tai kilo kad ir iš pusiau tiesioginės empirikos, – Ivaškevičiui teko prisiklausyti / išvysti įdomių istorijėlių.

O jeigu darysime prielaidą, kad žmogaus namai – tai visas pasaulis, ne vien erdvė, kurioje jis gimė (apribota tariamomis ar fizinėmis sienomis), tai didesnio liūdesio būti neturėtų. Ar valstybė turi jausmus? Tai tik žmonių darinys, kai kurių poetų ir politinių lyderių žaisliukas. Ar visi emigruojantys – tik purvini, niekinami svečios šalies juodadarbiai? Toli gražu. Yra tekę girdėti ne vien liūdnų (kaip aprašoma knygoje) istorijų, kur kas daugiau – apie smagų pagarbų gyvenimą, kai gali normaliai užsidirbti ir įsitvirtinti šalyje. Tuo tarpu, žiūrint merkantiliai, ką tau siūlo poetų apdainuota Lietuva? 800 litų, neatskaičius mokesčių, ir apsiputojusius ponepriklausomybinius verslininkus-bosus, neskiriančius pedofilo nuo homoseksualo?

Nori ar nenori, „Išvarymą“ mintyse lyginu su „Kitų knygų“ leidyklos prieš trejus metus išleista Mariaus Macevičiaus pjese „Antoškos kartoškos“. Pastaroji – gaivesnė, tikresnė, labiau įtraukianti, giliau žvelgianti į emigraciją, neapsistojanti prie vieno kurio vertinimo kriterijaus. Humoras „Antoškos kartoškose“ – pakaruokliškai mielas, o „Išvaryme“ – tik pakaruokliškas.

Baigiant: ko nepadarė Ivaškevičius, tą padarė Koršunovas. Gerų spektakliavimų.