Langas

JONAS KIRILIAUSKAS

Dažnai pasižiūriu pro langą ir retai susimąstau, kokią svarbą turi ir turėjo langas, kartais įgaunantis net įsakmų toną, nes ne visada gali pasirinkti, kas yra už lango, matai tai, ką matai, ir viskas, nieko ten nepakeisi, nebe tie laikai, kai Neronas ieškodamas įkvėpimo padegė Romą ir rašė poemą.

Žinoma, pasižiūriu ne taip, kaip dainuojama dainoje: sėdžiu prie langelio, žiūriu pro langelį…

Šiais laikais ši daina įgauna graudų atspalvį, kai pamatai prie lango senyvą žmogų, kurio gyvenime, be televizijos, langas galbūt yra vienintelė galimybė matyti pasaulio dalelę, nes jo pasaulis liko kažkur kaime, iš kurio jį išsivežė vaikai, nes savame pasaulyje jis jau nebegalėjo išgyventi. Liko tik godžiai ar abejingai, nelygu kokios intencijos, sėdėti ir stebėti tai, kas yra akims pasiekiama.

Bet, atrodo, per daug nukrypau į lyrizmą.

Reikia pradėti iš toliau, nes dabartinę savo išvaizdą langas įgavo, ko gero, tik XIII amžiuje, kai buvo pagamintas stiklas, skirtas langui. Tikra revoliucija, kalbant apie patalpų apšvietimą, beje, ir tų pačių patalpų panaudojimo galimybes.

Sutikite, yra skirtumas, pro ką žiūrėti: pro šaudymo angą arba kiaurymę sienoje, aptrauktą išdžiovinta kokio nors gyvulio šlapimo pūsle, ar pro įstiklintą langą. Tarsi normalų šiuolaikinį langą lygintum su lauko tualeto durų langeliu, kuris skirtas ne tik šviesai, bet ir kvapui gerinti.

Tik ko aš čia visą laiką kalbu apie langą tokiu buitiniu požiūriu, nors langas yra daugiaprasmės prigimties ir atlieka nemažai funkcijų.

Štai politiniu ar geopolitiniu požiūriu Rusija „kirto langą“ į Europą ties Baltijos jūra ir statėsi šiaurinę imperijos sostinę, kopijuodama nuo olandiško Amsterdamo.

Meilės, jausmų srityje langas iš viso sau neturėtų lygių ir pagal laimės, ir pagal nelaimės kriterijus.

Langas, kaip kadro personažas, svarbų vaidmenį vaidina įvairiausių laikų, žanrų ir tautų kine. Apie dailę tokiame trumpame pamąstyme net neverta užsiminti.

Žinoma, būtų įdomu paskaityti galimas studijas apie lango įtaką kriminaliniuose procesuose, kaip padidėjo nusikalstamumas atsiradus įstiklintam langui.

Kas nepamena šiurpaus trilerio „Miegamojo langas“ arba B. Stokerio „Drakulos“ ir kaip šiurpiai atrodė grafas Drakula, mėnesienoje lipantis pro langą žemyn galva!

Galima prisiminti, kad ne mažesnę reikšmę langas užima ir B. Radzevičiaus kūryboje: jo veikėjai dažnai žiūri pro langą į jiems svetimą pasaulį ir jį kontempliuoja.

Ne mažiau įspūdinga scena prie lango yra ir A. Čechovo apsakymo „Dama su šuniuku“ pabaigoje, kai pagrindinis veikėjas apmąsto savo meilės ateitį, stovėdamas prie lango.

Koks vis dėlto reikšmingas kasdienybėje mūsų nepastebėtas langas!

Ir nesvarbu, ar jis apmusijęs, ar užtrauktas užuolaidomis, voratinkliais ar žaliuzėmis. Kokios juo ropinėja musės – riebios ar nusilpusios.

Svarbiausia ne tai, o kas yra vienoje ar kitoje lango pusėje.

___

Eroto kelionės

Mūsų civilizacijos lopšį supę senovės graikai meilei skyrė labai daug dėmesio, garbino jai skirtą dievą, rašinėjo ne tik meilės eiles, romanus ar dramas, bet ir filosofinius traktatus. Vadinasi, norėjo meilę pažinti visapusiškai.

Romėnai, didžioji mėgdžiotojų tauta, gyvenimo praktikai arba racionalistai, visa tai perėmė ir nešė toliau laike ir erdvėje, meilei suteikdami daugiau prakticizmo ir technikos. Tam jie ir buvo romėnai, pasikeitus imperatoriui, keitę jo statulai galvą, o ne visą statulą.

O paskui antiką „užklojo“ barbariški viduramžiai, kuriuose Erotui ir meilei beveik neliko vietos, nes ir juokas tapo didele problema.

Kokių drignių turėjo prisiryti ano meto protų valdytojai, bandę sukurti ir iš dalies sukūrę tokią slogią (mūsų akimis žiūrint) atmosferą, turėdami vienintelį tikslą: kontroliuoti ir pavergti žmogų, kad šis tarnautų jų sistemai su neaiškiu pasaulio pabaigos ir (ar) išganymo suvokimu.

Ta sistema buvo totalitarinis režimas, kur dominavo dvi diktatūros iš karto: pasaulietinė, besivadovaujanti „drakono“ teise, ir tokia pat žiauri bažnytinė, kurios galia buvo gal net didesnė už pasaulietinės.

Kokios buvo to pasekmės?

Reikėjo daugiau kaip 1500 metų, kad Erotas įgautų šiandieninę reikšmę ir svarbą (ne kaip senovės Graikijoje).

Bet jis egzistavo ir tuo metu, nustumtas į dainas, pasakojimus, skulptūras ir miniatiūras (beveik į pogrindį), kur pilna nepadorių scenų, šokiruojančių pozų ir susipynusių kūnų gašliuose žaidimuose.

Kas gi nematė ir nesigrožėjo H. Boscho tapyba?

Erotas gyvavo, nors buvo demonizuotas, bet ne mažiau jaudinantis ar uždegantis.

Ne vienas klausia: o kaip yra šiandien, kai dėl interneto visuotinai tapo prieinama pornografija? Atsakau trumpai pagalvojęs: kaip ir senovės Romoje, šiandien pas mus per daug prakticizmo ir technikos, o kas gi kita yra pornografija?

Mūsų civilizacija, kaip ir romėniškoji, įsileidžia įvairias Rytuose tūkstančius metų praktikuotas tantristines ir kitokias sistemas ir įsivaizduoja, kad iš šarlatano mokytojo, save vadinančio guru, per kelis užsiėmimus galima išmokti tantristinio sekso arba įvaldyti kurią nors iš jogų.

Romėnų mėgtas orgijas dabar pakeitė svingerių – žmonių, kurie siekia malonumo atsisakydami individualumo ir asmeniškumo, netgi lytiškumo, – vakarėliai.

Plačiajai visuomenei skirtuose spalvotuose žurnaluose pateikiami erotiškiausių ir seksualiausių kūnų „topai“ – kuo daugiau šie tiražuojami, tuo darosi mažiau jaudinantys (mano subjektyviu požiūriu).

Erotas dūsta tokioje atmosferoje, kur „viskas galima“ arba viskas kaip pornografijos filme, ir kartais pagauni save galvojant, kad gal ir gerai būtų, jeigu kas nors sugalvotų truputį jį uždrausti.

Va tada vėl atsirastų noras mėgautis Eroto teikiama palaima, užuosti jaudinančius (uždraustos) meilės kvapus, išgirsti aistringus atsidūsėjimus, o ne būti tik buku vartotoju ar tokiu Kazanova, kokį mums pavaizdavo maestro F. Fellini. Labai mechanizuotu, bejausmiu romėniškos ir dabartinės civilizacijos produktu, kuriam svarbu tik pati proceso mechanika, be jokio jausmo, toks beveik sporto lygis.

Erotas gali duoti daugiau, tereikia juo sekti, nereikia jam įsakinėti, reikia pasitikėti ir tikėtis to paties, tai patvirtina visi didieji meilės naratyvai, kuriuose meilė nugali visas kliūtis, net ir mirtį, tokie naratyvai buvo pasakojami antikos ir vėlesnių laikų autorių. Pažymėkime savo teritorijas ir paskelbkime Eroto zonomis.

___

Ašaros

Kaip sakydavo vienas kaimietis, kai sužinodavo kokią naujieną, visai nesvarbu – iš praeities ar iš dabarties: ko tik ant mūsų margo svieto nebūna.

Negalėdamas atsistebėti pats savimi stebėdavosi iš to savo stebėjimosi. Nepagalvodamas, kad problema čia yra ne pasaulio margumas, bet žinios apie jį.

Taip ir man užkliuvo už to „stebėjimosi nervo“ žinios apie ašaras.

Todėl dabar menamam vienam kaimiečiui (tūnančiam manyje ir narsiai apsimetančiam, kad kažką žino) pasakysiu: ar žinote, pone, kad Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis sirgo keista liga – negalėjo „normaliai verkti“, nes jam nuolat trūkdavo ašarų?

Sirijos ir Egipto dykumų atsiskyrėliai Bažnyčios Tėvai pirmieji ašaras paskelbė vienu iš pagrindinių dvasinio gyvenimo aspektų, tai yra dvasingu buvo laikomas tas, kas nuolat verkia. (Tą, beje, mėgsta mėgdžioti kai kurie dabarties „kūrėjai“, kalbantys gailiu balsu, virkaujančia intonacija ir tokią pozą, kitaip to negaliu pavadinti, reikalaujantys vadinti dvasingumo išraiška ar kad kas pasakytų – koks dvasingas tas žmogus. Tas momentas, galvoju, gerai pagautas „Monty Python“ parodijų filme apie Brajaną, kur Trys Karaliai ateina ne į tą namą, kurį parodo žvaigždė, ir paskui „nedvasingai“ iš Brajano motinos atima per klaidą atiduotas dovanas, kad galėtų „grąžinti“ tai, kuriai priklauso.)

Bet grįžkime prie ašarų. Viduramžiais kalbėta, kad vienuolis – tas, kuris verkia. Mažiausiai iki XII amžiaus juoktis viešai ir šiaip buvo laikoma gėda…

Neįtikėtina, šaukia visi mano draugai, „degtinė be duonos“, kaip dainavo B. Grebenščikovas.

Aš tik perfrazuoju nematydamas panosėje jokios degtinės ir juo labiau duonos. Perfrazuoju, nes ir aš neatsimenu, kada paskutinį kartą verkiau, bet tai nereiškia, kad aš noriu raudoti, ne.

O juk mano minėtas Liudvikas Šventasis, išmeldęs Dievą ašarų, verkdavo laimingas, skanaudamas bėgančias skruostu į burną.

Viena neaišku man (nežinančiam tų autentiškų istorijų): ko gi reikėjo žliumbti tiems dykumų atsiskyrėliams? Nusprendei išeiti į dykumą, tai ir sėdėk kaip Ivano Kramskojaus paveiksle Kristus dykumoje ramiai sau ant šilto smėliuko ar akmens. Taupyk organizmo druskas ir skysčius.

Ir nėra ko juoktis, nors XII amžius tai daryti ir nelabai leido, nors dar Aristotelis buvo pasakęs, kad žmogui būdinga juoktis (U. Eco romane „Rožės vardas“ buvo susodinęs vienuolius padiskutoti apie turtą, bet nebuvo išvengta ir kalbos apie juoką bei apie dingusį Aristotelio traktatą, skirtą juokui).

Reikia juoktis ir stebėtis, pasakysiu aš, paantrindamas senovės graikams. Nereikia tramdyti laisvos dvasios, reikia gyventi.

Galima verkti, galima juoktis ir niekam dėl to nekyla noras piktintis, smerkti ar džiaugtis mūsų nuopuoliu.

Nes kas gi yra tas „nuopuolis“, kad ir kas būtų sakoma ribotos ar beribės laisvės sąlygomis, jeigu vienas „dainuojantis Hamletas“ dainavo mums, išreikšdamas mūsų pačių požiūrį: „Kristi – tai kilti žemyn.“

Va taip, mūsų kalba reiškia, kad reikia dar pakilti iki to, kas anksčiau buvo laikoma nuopuoliu!

Tokia išėjo istorija apie ašaras.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.