Nespjauk į vamzdį

RENATA ŠČERBAVIČIŪTĖ

Šulinys – tai paprastai vamzdžio pavidalo įrenginys, sudėtas iš rentinių. Sako, nespjauk į šulinį, nes gali tekti pačiam iš jo gerti. Prabilus apie skulptūrą viešojoje erdvėje norisi perfrazuoti: „Nespjauk į vamzdį.“

Vamzdis – tobula skulptūrinė forma. Reta konstrukcinė pastato dalis gali būti tokia tvirta. Tuščią jo vidų nebūtinai reikia užpildyti, kad jis išliktų tvirtas. Vamzdžio kaip laikančiosios dalies prototipas – antikinė kolona – niekam nekelia estetinių klausimų. Suplokštintas vamzdžio vaizdas iš viršaus – tai viduramžių bažnyčių rozetė, pro kurią į tamsų vidų veržiasi sakralios saulės šviesos versmė. Architektūriška, grakšti vamzdžio giminaitė – daugiaaukščio laiptinė, lengvomis pakopomis kylanti ir banguojanti vertikali sraigė. Tarsi į požeminį vamzdyną patenkame metro, greitkelių tuneliuose, tapdami galingo techninio organizmo arterijomis keliaujančiais miesto arba kelių sistemos kūneliais. Vamzdžio forma gali būti architektūriška, juvelyriška arba monumentali, šiurkšti ir jauki. Jis gali driektis ir lenktis, užsispyręs riestis arba tingiai, akiplėšiškai kiurksoti. Vamzdis vamzdžiui nelygu.

Autorės nuotrauka

Vamzdis – buitiškas kaip jokia kita forma ir kartu turintis ypatingo sakralumo. Štai, dėkui geriems statybininkams, jau trečią žiemą pas mus užšąla vamzdžiai. Tik spusteli iki minus dvidešimt ir su karšta vonia gali atsisveikinti, iki bus nulis. O kur dar užšalęs unitazas! Ima kamuoti negailestinga buitis. Akimirksniu visi esame išspiriami toli iš įprasto komforto zonos. Šildytuvų, kibirėlių ir visokių bliūdų instaliacija vonioje. Ir ne vieną dieną trunkantis tylios vandens muzikos laukimas ledo sukaustytuose vamzdžiuose. Tačiau vamzdžius arba tunelius juk mato ir tie, kam pasisekė priartėti prie ano pasaulio durų ir – svarbiausia – sėkmingai sugrįžti atgal. Vamzdis – transcendentinės metamorfozės forma: patenki šiapus, o išlendi jau anapus – vadinasi, jau kitoks, gal apvalytas, o gal susiteršęs, bet būtinai pakeistas arba pasikeitęs. Vamzdis nebūtinai negyvas. Vamzdeliu bučiniui sudėtos lūpos – intymus mylimųjų prisilietimas. Arba nuasmenintas lūpų atspaudas, vešintis tarp gausybės popmeno bei reklamos įvaizdžių ir šablonų.

Daug miesto skulptūrų gyvena tarsi pasislėpusios vamzdyje. Nepastebimos, pilkos. Nepažintos, tarsi atsitiktiniai praeiviai, su kuriais prasilenki, nepagaudamas žvilgsnio, neskenuodamas povyzos ar aprangos detalių. Įaugusios į miesto mozaiką, nušlifuotos laiko, virtusios nematomomis. O kitos išauga tarsi bjaurūs spuogai, kuriuos norisi išspausti vos užčiuopus ar pamačius. Ir tas noras sukyla kiekvieną kartą, kai susiduri su tuo bjauriu svetimkūniu. Dauguma jų vėliau įauga ir tarsi pasislepia menamuose vamzdžiuose, pasirašydamos taikos paktą su miestu ir jo gyventojais.

Visi kūnai iš vidaus pilni vamzdžių. Vidaus organų, kraujagyslių ir žarnų raizgalynė – mūsų vidinis organizmo vamzdynas – ne pats maloniausias akiai reginys. Gal iš dalies dėl to vamzdžiai didžiajai daliai žmonių nekelia estetinio pasigėrėjimo. Greičiau atvirkščiai. Štai kad ir Georges’o Pompidou šiuolaikinio meno ekspozicijų centras Paryžiaus IV kvartale. Projektas pagarsėjo vidinių komunikacijų – vamzdžių ir vamzdelių – iškėlimu į išorę: nudažyti ryškiomis spalvomis, jie apraizgė pastatą. Tokiu būdu architektūra tarsi užsivilko skulptūrinį vamzdyno rūbą. Projektas sulaukė aršios miestiečių kritikos, tačiau greitai atsidūrė tarp ryškiausių Paryžiaus simbolių ir tapo viena lankomiausių miesto vietų.

Nenuostabu, kad ir vilniškė Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, paprastai vadinama tiesiog „vamzdžiu“, tapo karštų diskusijų ir neretai atviro pasibjaurėjimo objektu. „Krantinės arkai“ teko iškęsti ne tik Neries potvynius, bet ir gausybę piktos kritikos. Tokiu nenuobodžiu CV gali didžiuotis reta skulptūra. Džiaugiuosi, kad „vamzdis“ atsilaikė. Apie skulptūrą, kad ji būtų gyva, būtinai reikia kalbėti. Ji turi atakuoti pojūčius, glostyti arba badyti akis. Bent trumpam suardyti įprastą miesto vaizdą, užtverti kelią jei ne pėstiesiems ir automobiliams, tai bent akims. Būtų neblogai ją paliesti, pajusti jos paviršių, medžiagiškumą, jei ne susidraugauti, tai bent pasikalbėti.

Beje, mano mėgstamiausia skulptūra – taip pat vamzdis. Toks nemažas – 6 metrų ilgio ir 3 metrų skersmens. Tik stovi jis ne Vilniuje ir ne Lietuvoje, o Italijoje, senajame Genujos uoste. Iš visos berninių ir džakomečių skulptūrų gausos visoje Italijoje išsirinkau būtent jį. Bevardį, nes autoriaus nežinau, o vamzdinį braižą sunkiai identifikuoju, tačiau paženklintą vardais, datomis, parašais, meilės ir neapykantos prisipažinimais, tūkstančiais grafičių ir tradiciniais tarptautiniais „Tomas / Giuseppe / Maria / Fernando / Saša buvo čia“.

Man tas vamzdis labai patinka, nes jį gali ne tik apeiti, bet ir įlįsti į vidų. Pritūpti ir atsipūsti. Pasislėpti nuo atšiauraus pajūrio vėjo gūsio arba netikėtai užklupusio lietaus. Temstant jame atsikimšti butelį vyno ir panardinti žvilgsnį į uosto panoramą. Paglostyti glotnų vėsų šoną. Dieną vaikai čiuožia pilvais ir sėdynėmis vidinėmis vamzdžio sienomis tarsi čiuožykloje. Vakarėjant paaugliai varinėja riedlentėmis. Pasiutusiai smagu. O labiausiai dėl to, kad vaikai nebūtinai turi žaisti standartinėse, žaidimams numatytose vietose. Mane vaikystėje traukte traukė statybų aikštelės. Su sunkiais gelžbetonio blokais, gigantiškais vamzdžiais ir žvyro kalnais. Vaikams labai gera vamzdyje, kuris dar yra ir meno kūrinys. Man tai tobulas viešosios erdvės skulptūros pavyzdys. Minimalistinis. Monumentalus. Žaismingas. Nepasipūtęs, kas būdinga daugeliui skulptūrų, stovinčių ant garbingos „meno“ pakylos arba tiesiog ant betoninio postamento. Ir svarbiausia – įtraukiantis. Vilniuje man to genujietiško vamzdžio baisiai trūksta. Užtat smagu pranerti dviračiu po „Krantinės arka“. Pažaisti slėpynių su sūnumi tarp „Lietuviškos baladės“ milžinų. Užversti akis į Gitenio Umbraso „Čiulbantį kryžių“ su neblėstančia viltimi kada nors išvysti jame įsikūrusius varnėnus. Man regis, svarbiausias viešųjų erdvių skulptūros uždavinys – būti Homo sapiens friendly, arba žmogui draugiška skulptūra. Gyva ir neabejinga žmonėms.

Kai manęs klausia, kaip man motinystės atostogos, atsakau, kad jaučiuosi taip, lyg sėdėčiau vamzdyje. Tai nėra blogai, nes jis šiltas, saugus, jaukus. Iš vidaus išklotas pilku veltiniu. Šnerves maloniai kutena vos juntama vanilė, kuria kvepia visi kūdikiai ir maži vaikai. Iš esmės savo sūnui aš pati esu lyg koks vamzdis. Saugus, kasdienis, šiltas ir minkštas, tarsi pilvo tęsinys. Mano vamzdyje nėra vietos stresui, užtat daug – kasdieniams ritualams ir rutinai. Gal trūksta spalvų, aštrių briaunų, gylio. Įspūdžių ir įkvėpimo. Bet nėra blogai. Man labai patinka šis tarpinis lėliukės būvis. Jei kurčiau skulptūrą, būtent taip vaizduočiau motinystę. Jokių motinų su kūdikiais ant rankų. Tik paprasčiausias gelžbetonio vamzdis, iš vidaus išklotas pilku minkštu veltiniu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.