Nedūžtantys keistenybių vitražai
ERNESTAS NOREIKA
Kartais sėdžiu ir stebiu savo minčių figūras, kurios tarsi žiurkės stengiasi ištrūkti iš mano skęstančios galvos. Nežinau, kodėl jos bando palikti savo kaulinį daugiaaukštį ir emigruoti į oro šalį, kur susipina begalė apmąstymų, svarstymų, įžvalgų. Jie tarpusavyje susimaizgo ir tampa visų vartojamu produktu, kurį mėginama siurbti per kolektyvinės pasąmonės šiaudelį. Vieni įsiurbia mėlyną ir apdriskusią dangaus odą, kiti – meilės metaforą, treti – puikų klišių rinkinį, kuris sudėtas į patogų ir kompaktišką rudos odos lagaminėlį.
Bet tikriausiai visa tai net nekeista, palyginti su tuo, kas vyksta aplinkui. Kiekviena akimirka, kiekviena sekundė išpjaunamos iš laiko organizmo ir jame lieka maža tuščia duobelė – ilgai žiūrint ji supanašėja su mažais psichodelinių nykštukų apkasais, kuriuose jų seniai nebėra. Duobelėse tyvuliuoja tik lietaus vanduo, o jame veisiasi mažos auksinės žuvelės adatų veidais, gal todėl jų žvilgsnis būna skausmingai skvarbus.
Tačiau viso šito keistenybių vitražo sudaužyti neįmanoma. Stiklas, rodos, kryžmintas su kažkokia itin tvirta medžiaga, nedūžtančia, todėl tenka jį stebėti ir kiekvieną dieną pamatyti vis kitomis spalvomis, kurios gimsta iš saulės spindulių krypties ir ryškumo.
Ilgainiui protas pradeda lydytis tarsi švinas, kaitinamas arbatiniame šaukštelyje virš laužo. Ima garuoti visos vaivorykštės spalvos, kaukolės papėdės apauga taškuotomis musmirėmis, šios tampa mažais neatpažintais skraidančiais objektais, o juos ryja dideli ir atpažinti briedžiai, dažniausiai, kai nesiseka meilė ir nebelieka atliekamo tvarsčio, kuriuo būtų galima susitvarstyti žaizdotą širdį.
Egzistuoja ir mažos susirietusios neatpažintos šliaužiančios bobutės, kurių dažniausiai būna pilni įvairūs literatūriniai renginiai. Jos tarsi planetos, kurių žiedai jau seniai virtę pjuvenų apskritimais, besisukančiais aplink jas ir paliekančiais čiaudulį nosyje. Keista ir tai, kad joms žengiant nenuvalytais snieguotais takais jokių žmogiškų pėdų nebūna matyti. Ir tikrai ne dėl to, kad pusto. Ir tikrai ne dėl to, kad jos turi lapių uodegas, kuriomis nuvalo savo pėdas, kad jų niekas nesurastų. Jos pačios palieka punktyrus, tarsi žymėtųsi kreida ant juodo audinio, kur reiktų kirpti. Vietoj jų pėdų įspaudų lieka žalios ir kvepiančios eglių šakelės.
Pasitaiko ir tokių, kurios labai mėgsta mėnulį, tad jo atitikmens stengiasi ieškoti bet kur ir bet kada. O jį pasiimti – bet kokiomis sąlygomis. Pamenu, kartą teko matyti seną moterėlę, byrančią nuo pamatų, vos paeinančią, pasikinkiusią į ranką lazdą, kuri, rodos, labiau žinojo, kur eiti, nei ta moteris. Tačiau nei ji, nei išdresuota lazda, kaip vedlys šuo, neturi šiame pasakojime kokio ypatingo vaidmens. Visas dėmesys turėtų būti sutelktas į tos senyvos moters kairiąją kišenę, iš kurios lindėjo pusė mėnulio. Tai keistumas, pamaniau, tačiau nėra čia ko stebėtis, žinant, kokio dydžio yra visas šitas nedūžtantis keistenybių vitražas, pro kurio spalvotus stikliukus žvelgiame kiekvieną dieną nežinodami, ką gi išvysime.
Nes kiekviena diena atneša ką nors naujo, vieni įsiurbia per šiaudelį antgamtinių būtybių, drakonų ar dinozaurų, tai priklauso nuo psichikos sutrikimo lygio, kiti nesiliauja siurbę maironiškų posmų tvirtybę, kuria grindžia savo glamūriškai unikalų suvokimą apie poeziją ir t. t.
Tenka išvysti visko. Įdomiausia stebėti žmones, tačiau ne taip akylai, lyg būtum samdomas žudikas ir rinktum duomenis, o tiesiog stebėti netyčia, mestelint akį ir pastebint ką nors itin keisto.
Nežinau, ar tai kokia tendencija, kad keistenybių moliuskais apaugusios tik moterys arba išeina stebėti tik moteris, nes vyrai dažniausiai niekuo neišsiskiria, nebent su moterim. Čia turbūt taip pat kaip poetai – arba jie veda, arba iš kelio. Ir nieko čia nepadarysi, tokia ta natūrali pasaulio tvarka, kurią reguliuoja kažkas esantis virš mūsų ir viską stebintis pro vaivorykštės akinius, valgantis taškuotas musmires ir neturintis tvarsčio savo tarpgalaktinei širdžiai, kurioje krebždėte krebžda šimtai tūkstančių skruzdėlynų po mažais stikliniais gaubtais, tarsi mažojo princo planetoje.
Įdomu, ar kas nors važiuodamas troleibusu visai netyčia yra pastebėjęs moterį, kurios ausų speneliai yra milžiniški? Nė kiek neperdedu – tokio dydžio kaip blynai. Jei ta moteris užmigtų ant lėkštės, esu tikras, kad kas nors jų paragautų net nesuvokdamas, kad tokio dydžio gali būti ausų speneliai. Taip. Visko šiame nedūžtančiame vitraže pilna, tačiau nuostabą sukėlė ne patys speneliai, nors iš pradžių jie mane šokiravo ir negalėjau į juos nedirsčioti. Na, kaip nedirsčiosi, kai tokio reginio galbūt daugiau niekada neišvysi šiame pasaulyje. Paskui dėmesį patraukė ausų speneliuose kažko nebuvimas, kažko, kas juos praturtintų ir įrodytų didesnį moteriškumą. Auskarų. Trūko jų. Ėmiau svarstyti, kodėl tokia moteris, kuriai, matėsi, jau nemažai metų, neprasidūrusi savo gigantiškų spenelių. Šis klausimas nedavė man ramybės keletą dienų, kol galiausiai supratau, jog ji tyčia nenešioja auskarų, kad neatkreiptų dėmesio į savo po ausimis kabančius blynus. Juk blynams auskarai netinka. Be to, akis, beryjanti tą milžinišką spenelį, gali užspringti it vyšnios kauliuku.
Kokių keistenybių esama, pamaniau. Visa, ką galime išsigalvoti ir ką išsigalvojame, yra tik mūsų veidrodžių atspindžiai. Mes patys save išgalvojome, o tada išgalvojome tą, kuris mus sukūrė. Išgalvojome troleibusus, pusmėnulius, gigantiškus ausų spenelius ir auksines žuveles, siuvinėjančias vandens audeklus. Viską, kas vyksta, vyko ar dar vyks. Mes žinome tai, ko dar nebuvo, nes visą šį žinojimą sugalvojome irgi mes. Pasaulis nestovi vietoje, vis daugiau atsiranda keistenybių, jas siurbiame per mažyčius šiaudelius. Aš irgi siurbiu, tik manasis šiaudelis įsmigęs kažkur danguje. Gal dėl to ir mąžta tikėjimas. Lieka daugiau nieko. Daugiau krebždančių ir putojančių skruzdėlynų. Ir šis mano tekstas, kaip naujausias testamentas to, kas buvo, yra ir bus.
