Iš latvių poezijos

ROBERTS MŪKS

Mano teisybė

Ieškosim teisybės.
Kiekvienas savo. Kiekvienam po dalį. Kiekvienas savo tiesą.

Tačiau vienas didelis dramblys ar
Dangoraižis nėra teisybė.

Aš eisiu lauko keleliu į Neretą
Po to į Suvainiškius – leišių žemę, – kur galima gauti
Pačios geriausios silkės ir riestainių.

BAIBA BIČOLE

Tu mane įsivaizdavai stiprią, aš – irgi,
tu vėtra, aš einu jūron,
tu kirvis, aš sūpuojuos ant šakos,
tu ugnis, aš tošis,
tu į raudoną paletės spalvą įmerktas teptukas,
aš drobė balta,
tu išalkęs, aš duona,
tu keleivis, aš durys,
tu raštas, aš rašančioji,
tu akies vokas, aš akis,

(kai bučiuojamės,
tu mane pridengi,
kad mano silpnumo
nesimatytų).

• 
  

Šis peizažas su šviesia smilgų pieva,

ramiu vėjo dvelksmu žolėje

ir medžių žalybe už jos,

po ja

kažkur žemėje – tamsios gelmės,

irstantys akmenys, ugnis,

kuri plėšosi, kol suvaržyta.

Po to teliks pelenų pieva?

JĀNIS ELSBERGS

tavo
melodingas juokas
sklando many

ar prisimeni
kaip praėjusią naktį sapnavau
tavo plaukus?

Pratimas

1.    išeik į kiemą
atsistok

2.    užsimerkdamas
lėtai pakilk į orą
truputį virš medžių viršūnių

3.    lengvai pasisūpuok
vėjelio dvelksmo
ritmu

4.    lėtai nusileisk ant žemės
truputėlį kairiau
pakilimo vietos

5.    dar akimirką kitą
neatsimerk

.

aš prisimenu Tave
aš laukiu Tavęs
popierius ir parkeris rankose

kitose laiko juostose leidžiasi kita saulė

Tavo pirštai vėsūs

aš priglaudžiu juos prie skruosto
priglaudžiu juos prie lūpų

kai vėl susitiksime
jau būsiu sušildęs

Vertė Vigmantas Butkus