Driežo antakis

MINDAUGAS LAUKYS

gavau smūgį į galvą ir apsidžiaugiau
laukiau ko nors naujo po įprastinių smūgių į širdį
be to nebebuvo kur ten į ją ir smūgiuoti – visa tokia nusmūgiuota apšaudyta
pasišiaušus styrančiom plunksnuotom strėlėm tik šnopavo
lyg bizonas suklupęs ant kelių o pats dunksojau
dažniausiai Sėdinčio Buliaus poza
vienas vargas su tokia širdim – vis kliūdavo už staktų
kai bandydavau įsibrauti į kokius padoresnius eilėraščio namus
todėl rinkausi plačiausiai atvertas duris jei už jų matydavau
dar ir dar kitas va čia tai doors of perception sakydavau
„Welcome to the Jungle“, – pasitikdavo durininkai
buvau laukinis
ilgai neištupėdavau betoniniame tipyje
vis šaukė nauji medžioklės plotai
išsitepdavau Lokės taukais ir išsiruošdavau tikėdamasis sublizgėti
visa tai vyko poetų sambaryje kur poezijos skaitymai
man mažiausiai rūpėdavo nes vaidindavau Dioniso garbintoją
ir taikiaus vis į kokią menadę
po smūgio puoliau į ataką kaip sužeistas žvėris – sumaištis ir panika
mušeika su kerzais ir kamufliažinėm kelnėm dingo kaip į apkasus
ilgšis toks, o nebesimato. Matyt, guli – Amžiną Tau Atkirtį – ATA, mielasai, atia
išsišiepiau kaip leopardas ir nežinia kuo tai būtų baigęsi
tąkart toks Apolonas sustabdė išnešė ant rankų kažkur už marginalijų –
pasikalbėjom supratom viens kitą ir nurimę poetai toliau korėsi
ant scenos man jau nebereikėjo
pats jau buvau kaip vaikščiojantis eilėraštis
svirduliuojančia metafora prarijęs poezijos saulę
su visais apolonais ir apologetais
turėjau tada gerklę, oi, turėjau ir pyliau į ją
ugninį vandenį rijau dūmus atsirūgdavau ugnimi kaip fakyras
kai kas nors paprašydavo pridegti taikos pypkę
po smūgio vis nedavė ramybės tas išpampęs išilgas pampis virš akies
čia Driežo Antakis paaiškino toks muštynių specas
Ooo sakau kaip tik man – ir išriaumojau:
I am the Lizard King. I can do anything!
Nieko, poetiška trauma tas driežo antakis
Die Welt ist Traum pasakytų Sigis
tada tik nusispjoviau iš skreplio išdygo vyno butelis
ir visa gauja patraukėm į Pilies menės girdyklą
kaip kokie karaliai be karūnų bet su daina
pakeliui sutikom kitas gaujas jos mesdavo akį į mano driežo antakį
ir jų miesčioniškos tariamai nerūpestingos eisenos iškart išklerdavo
kiti klupdavo lyg kokie klapčiukai lygioj vietoj
nežinau kaip tos gaujos vadinosi susišukavusios tokios kitos su ūsais – nepaklausiau
galvoje sukosi tik ta gražioji menadė niekas neišmušė jos iš galvos
anuomet ji mylėjo tokius pražilusius houldenus priglausdavo
irgi dinus moriarčius su džimiais sužeistus bet triumfuojančius
jos bučiniai atiteko man kaip dovana grįžusiam herojui iš mūšio
va čia tai hepiendas pagalvojau
rijom viens kitą vidury džiunglių apgaubti nakties arka:
užsimerkiam kojos išsprūsta iš mokasinų ji vėl atakuoja aš žuvęs
krentu į paskutinio bučinio nokautą
vienas du trys ir taip iki dešimt matau suskaičiuoja
vis dar krentu išsijungiu bet dar spėju atryti tąkart prarytą saulę
„Dar prisikelsiu“, – be garso krutinu lūpas. „I’ll be back“
matau nesusikalbam, o saulė kad ims šviesti – ko nesusivėmiau
gerai kad jau buvau miręs

Martos Vosyliūtės nuotrauka