Šešios tašės pagal Gariūnus

KAROLIS KAUPINIS

Žmonės vis ginčijasi, kaip smarkiai mes nebesam tokie, kokie buvom, kiek labiau mes Vakarai, Šiaurė ir Centras, kiek mažiau – Rytai. Be reikalo ginčijasi. Palikit tai mokslui, jis žino. Mokslas apie visų keturių pusių Europą vadinamas politikos mokslu. Jis turi metodą atsakyti į klausimą, kiek tam tikra šalis vis dar priskirtina Rytų Europai. Šito matavimo vienetas yra „tašė pagal Gariūnus“.

Matavimas gana tikslus, kiekybinis. Kaip žemės drebėjimai matuojami balais pagal Richterį, o temperatūra – laipsniais pagal Celsijų, lygiai taip pat galima išmatuoti Rytų Europą tašėmis pagal Gariūnus. Eksperimentui reikia suolo ir poros dykų valandų iki traukinio, pavyzdžiui, Sofija–Kišiniovas.

Autoriaus nuotrauka

Veskit akimis per stoties salę arba peroną. Žvilgsnis užklius už krepšių, kurių raštas primena škotišką kiltą, o gamybos būdas – lietuvišką piršlio juostą, tik austą ne iš linų mėlynų, o iš polietileno. Krepšio prigimtis klajūniška. Jo šaknys, kaip ir Lietuvos kontūro bei vėliavos spalvų, Afrikoje. Nigerija 1983 m. iš šalies išprašė apie milijoną ganiečių, tie gana greitai turėjo susidėti gyvenimus į krepšius. „Shell“ tuo metu Nigerijoje siurbė naftą ir besiurbdami vis išlaistydavo pro šalį. Tad ganiečiai, besiruošdami kelionei, prisidžiovino tų naftos balų ir, sukarpę jas juostelėmis, pasisiuvo didžiulius krepšius su užtrauktukais iš Dramblio Kaulo, kurį rado ant Kranto. Ir, kaip visas pasaulis mėgsta, išvažiavo į Londoną. Londone žmonės kurį laiką su tais krepšiais panešiojo skalbinius į skalbyklas, paskui jiems pabodo ir su visais savo plautais ir neplautais skalbiniais išsiuntė tuos krepšius į rytus. Išsiuntė laivais, nes Londonas yra sala, ir su mikriuku ten nenuvažiuosi, čia tau ne į Rusnę pavasarį. Krepšius, pilnus britų marškinėlių su „Kelly Family“ nuotraukom ant krūtinės, iškrovė Gdanske, kuriame tuo metu dėl ūsuoto suvirintojo kaltės vyko streikas, didelis kaip Atėnuose vakar arba Akropolyje per Kūčias. Tuos krepšius visi būtų pamiršę, jei ne marškinėliai su „Spice Girls“ ant pilvo. Šituos prisiminę, sulėkė spekulenkai iš Gdansko apylinkių, patys kytriausi – net iš Soldino, ir jau minėtus krepšius Hanzos pirklių papratimu išvežė dar labiau į rytus, į miestą Šventaragio slėnyje su dviem upėmis ir trimis bokštais – vienu Gedimino ir dviem Vilniaus termofikacinės elektrinės Nr. 3. Pastarųjų papėdėje, ties Gariūnų priemiesčiu, visus tuos krepšius ir paliko. Vietiniai žmonės, apie tuos krepšius išgirdę, metė kasdienius Nepriklausomybės įtvirtinimo darbus ir sulėkę narstė tuos krepšius ir tąsė, dėl ko jie iš krepšių virto tašėmis. Tašėmis pagal Gariūnus. (Kai kurie tas tašes dar vadina „gariūnskom tašėm“, bet taip kalba žmonės, besigėdijantys tokią paimti į rankas, nes visą paauglystę rengėsi mamos iš tos tašės nupirktais rūbais. Žmogus, suprantantis, kiek vargo telpa į tokią tašę, jos taip nevadina.) Baigusios darbą Gariūnuose, jos toliau ėmė keliauti, kaip dera elgtis tikram vakariečiui pensininkui. Dėl to dabar jų ir reikia ieškoti ten, kur prasideda ir baigiasi kelionės. Rytuose tam vis dar tinkamiausios geležinkelio stotys.

Tašių pagal Gariūnus žmonės dažniausiai laiko jas globodami, taip, kaip savo terbeles laiko tie, kurie matė nepriteklių ar deficitą, užaugo vieną kartą visam gyvenimui perkamų ir sugedus taisomų daiktų laiku. Taip savo rezginę laiko senukas, kurį paimate pavežti iš kolektyvinio sodo. Jei neturi savo automobilio, jis dar būtinai laikosi už virš durelių esančio ranktūrio. Šitaip pat Vilniaus troleibusuose likus stotelei iki išlipimo savo rankinukus suima ir laiko pagyvenusios moterys. Paima juos abiem rankom ir laiko pasidėjusios ant kelių, tarsi nespėtų jo pasičiupti atsidarius durims ir bijotų jį palikti troleibuse. Tai byloja apie drovą, kruopštumą ir norą kiek pristabdyti per greit pro šalį lekiantį gyvenimą. Dėl to greičio žmonės su tašėmis pagal Gariūnus visada turi papildomą atsargos kiekį visiems gyvenimo atvejams. Jei keliauja traukiniu Varšuva–Krokuva, stovės pasiruošę išlipti jau kur nors Krokuvos priemiesčiuose, likus 15 minučių iki atvykimo. Tie, kuriems kelionė, priešingai nei žmonėms su tašėmis pagal Gariūnus, nėra nekasdieniška prabanga, o tiesiog judėjimas iš taško A į tašką B, puikiai supranta, kad 15 minučių nuo Krokuvos priemiesčių iki Krokuvos centrinės stoties nėra trumpesnės nei, pavyzdžiui, 15 minučių septynioliktu troleibusu nuo Kalnų parko iki Šiaurės miestelio. Tad jei turi tik vieną krepšį, nereikia pasiruošti išlipti jau ties „Menų gimnazija“. Tačiau rytų europiečiai su tašėmis pagal Gariūnus kupini atsargos, nes gyvenimas juos mokė ir mokė, kad šito per daug būti negali. Ir apskritai jie dažniau keliauja iš reikalo, mažiau – iš malonumo. Reikalas neišvengiamai susijęs su vežamų dalykų kiekiu. Tad kuo daugiau rytų europietis gali nuvežti, tuo didesnis akstinas leistis į kelionę. O poreikis nuvežti kuo daugiau dažnai atvirkščiai proporcingas žmogaus su taše pagal Gariūnus finansinei būklei. Rytų žmogus mėgsta talpų bagažą ir teikia šitai dimensijai daugiau dėmesio nei grožiui. Neišgalėdamas pirkti, maitintis, rengtis „tam kartui“, kaip tai daro jo amžininkas iš Vakarų, rytų europietis vežasi krūvą nuolatinio naudojimo daiktų. Vakariečio krepšys dažnai kainuoja kelis kartus daugiau nei jo turinys, rytų europiečio – atvirkščiai. Jų svoris atvirkščiai proporcingas oriai laikysenai, ir žmogus su taše pagal Gariūnus sulinksta, ties dilbiu įsitempia gyslos, o vakarietis gali žengti elegantiškai, persimetęs krepšį per dilbį.

Seniai, praėjusio trečiadienio vakarą, sėdėjau Vilniaus stoties pirmame perone, buvo paskutinė žiemos diena, kvepėjo mazutu, kaip kvepia tik Rytų Europos stotys, ir Rytų aktyvumas perone buvo šešios tašės pagal Gariūnus.