STASYS STACEVIČIUS. Eilės

.

Ant seno tilto stovėtume šiandien,
jeigu jis būtų nelyg žodis „jeigu“.
Žiūrėtume dviem prieštaringais veidais.

Taip
gražiai prieštaringa pora pagalvoja:
kuo upė rūstesnė,
tuo tiltas gražesnis.

Ir kai vis mažiau metų priekyje lieka,
dažniau
apie tylą kaip tiltą galvoji.

Ant seno tilto stovėtume šiandien,
jeigu jis čia būtų kaip žodis ,,tyla“,
nors tikriausiai nebūtų aukštesnis už tylą.

Čia pat, XVII ar XIX
amžių tapyboj: karietos virš upės,
mįslingos per tiltą nueinančių poros.
Gražiausia tenai – anų tiltų garantijos.

Ką garantavome vienas kitam,
kai sakei;
„garantuoti“ man skamba kaip „groti“?

Girdėti orkestras ant naujojo tilto,
jo atidarymo šventė trumpa,
o garantijoje – 25 metai.

Tiek atitarnavę sugrįždavo,
jeigu
turėdavo kur grįžti, caro rekrūtai.
Kai kurie vesdavo našlę
ar senmergę.

Gražūs tikriausiai jų pereiti tiltai,
patvinstančios upės ir plėšrios patiltės.
Porelė iš nugarų gal panaši
į tave ir mane. Bet senovės paveiksluos
gražiausia yra – anų tiltų garantijos.

Plius muzikantai,
jaunikis ir nuotaka,
prieplaukoj laivas, jame žvėrių kailiai.
Aidai iš patiltės –
lyg viltys, lyg iltys.

Eime.

Kai mažiau ir mažiau prieš akis
lieka,
o už akių – vis daugiau ir daugiau,
tuo aiškiau,
ką gali garantuot ar pagrot.

Naujo tilto garantija jau parašyta
ir muzika
pasirašyta.

Jolantos Sereikaitės piešinys

.

Jis išgeria savo stiklinę,
suspaudžia,
skaidriu ratu suka stipriausius pirštus,
ir stiklinės briaunom groja taip, kaip išeina,
ateina
arba niekada nepareina.

Jisai
mūsų draugas. Jisai kartais būna
nelyg pramušta dėl Tibeto galva.

Buvo
kalančio jotvingiams akmenį mintys
ir prūsų molynuos įklimpusio jėgos.

Jisai yra skulptorius, andai sapnavęs,
kad kala prie Šiurpilio surastą akmenį,
iškala sklidiną vyno stiklinę.

Skaidri ir briaunota, jinai laužo šviesą,
tačiau nežinau,
kaip sulaužyti tamsą.

Stiklinė, kol ji sklidina,
beveik neskamba,
net jei atrodai kaip geriantis Indra.

Jis turi kankles, jomis groja tik sau,
prašo, kad kanklės būtų įdėtos į karstą.
O prasmės? Gal kaip akmens amžiuj –
tos pačios.

Naktis kaip naktis,
tu kaip tu, aš kaip aš,
metų laikas tikriausiai nėra grynas laikas.

Sakykime, vasara,
tarkim, ruduo,
o mes trise trobelėje
prie vyno kalbamės.

Nebūtinai
apie mūsų kelionę
į artimiausius Pilėnus, į Šiurpilį.

Galim kalbėt apie jotvingių kalbą
jau tik ne jų gimininga kalba.

Ar neišsipildė jų reinkarnacijos?
Ar jų narsa visiškai išsipildė?
Sapnai ir klausa? Gal viena kita baimė?
Ar niekad nebuvom kaip jų išsipildymai?

Ar prisipildys briaunota stiklinė
minčių, kad mes realiai neegzistuojame,
anot budistų ir gal pasak užmiršto
jotvingių arba galindų tikėjimo?

Bus šukių,
jų hologramose bus,
kaip labai seniai buvo briaunota stiklinė
ar kanklės, ar lango už nugarų stiklas.

Naktis kaip naktis,
o kompanijoj jotvingių
turime lygiai, kiek jų yra Žemėj.

Vėliau pagalvosiu: kiek Saulėj,
kai naktį
per pilną stiklinę pažiūrim į šviesą.

Tu išgeri savo stiklinę, suspaudi,
aš išgeriu savo stiklinę, suspaudžiu,
ir draugas, išgėręs, stiklinę suspaudžia,
skaidriom briaunomis
visi grojam.

.

Poetiniam Barbarų Rudenyje,
jei jis vyktų,
garuotų beveik šviežios širdys,
patiektos, tarkim, „Širdelės“ kavinėje.

Jaustumei,
kas man krūtinėj ne taip,
tačiau gal visada taip ne mano krūtinėj.

Ryklių, avinų
ar taurių žvėrių širdys
kainuotų pigiau ar brangiau, ir vėl būtų
daug aido po ištarmės:
to per mažai!

– Druskos širdžiai! –
sušuktų gal užstalėj barbaras,
sūrūs atrodytų jo paakiai.

– Štai druska
iš išgarintų ašarų mano, –
ramintų prie jo prisiglaudusi barbarė, –
o štai druska, iškasta šalyse,
kurių vyrai
prieš tvaną čia grobdavo moteris.

– Norėtum turėt pagrobtos moters širdį?

– Vis vien
jau ne viskas taip būtų krūtinėj.

„Širdelės“ meniu: kalnų ožio širdis
šviesoje,
tyloje,
juodo strazdo širdelė,
laisvų šiaurės elnių labai brangios širdys.

Pigesnės
berods nekaltų avinėlių,
nevalgoma, bet graži vilko širdelė.

O jeigu medūza neturi širdies,
reiškia, jos nereikėjo, nereiks. Ir nereikia
suprasti, kodėl nenumiršta pati
ta medūza. Gyventų beveik amžinai,
jeigu nieks nesužeistų jos,
nenužudytų.

O jeigu aš žūčiau gražiau nei medūza?
O jeigu nudurtų mane ne per širdį?
O jeigu, tai regint, tau sprogtų širdis?
O jeigu tau persodintų mano širdį?

Gal jau nekalbėtum: jis buvo beširdis.

Gal mano širdis tau gera būtų rudenį,
ypač rytais. Nežinau, ar sapnuotųsi
vaistinė, pigūs „Lašai tavo širdžiai“,
tikriausiai brangoki „Lašai kito širdžiai“,
brangiausi – „Lašai žilo barbaro širdžiai“.

O vėlės?
O vėlės – vienaip pažiūrėjus –
jos visos beširdės. Kitaip pagalvojus –
gal šimtas jų ūžauja tavo širdelėj.

Retų žvėrių širdys
mums šokant garuoja.

Antraip
mes „Širdelės“ kavinėj nesvaigtume
ir „Druskos širdžiai!“ – nešauktų kiti,
nepaklaustumei, kas man krūtinėj ne taip,
nes galbūt visada taip ne mano krūtinėj.

Poetiniam Barbarų Rudenyje
gal skaitytum nuoga
ir vėl būtų daug aido
po ištarmės: to per mažai!

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.