Ekspromtas iš Berlyno, arba Tarp realybės ir abstrakcijos
MONIKA FURMANAVIČIŪTĖ
Išlėkiau į Berlyną paskubomis, suviliota ten ką tik prasidėjusios Berlyno bienalės, Gerhardo Richterio retrospektyvinės parodos, kitų gigantiškų muziejų naujų ekspozicijų. Išvažiavau rinkti medžiagos savo tyrinėjama naujojo realizmo tema.
Miestas pasitiko neįtikėtinu šurmuliu, reklamų spalvos liejosi su sienų grafičiais į vientisą linijų ir spalvų raizgalynę, pripildytą triukšmingos žmonių ir technikos masės, o šią kaip neperlipama milžiniška tvora supo neįtikėtinai panašūs griežtos architektūros pastatai, žvelgdami tūkstančiais neatskiriamų kvadratinių akyčių. Akys nevalingai ieškojo „žaliųjų zonų“, kurios bent kiek primintų, dabar jau rodės, ramybės oazę – Vilnių. Nenoriai nusileidus į metro tunelius ir nutolus nuo vienintelio stabilaus, nuo pirmykščių laikų nepakitusio gamtos elemento dangaus, nepaleidžiant iš rankų paskutinę viltį išsikapstyti iš šitos kakofonijos teikiančio žemėlapio, kaip „šviesos tunelio gale“ laukiant metro traukinio, vaizduotė nesąmoningai bandė sudėlioti realybėje regimą formų, spalvų ir garsų masę į apibrėžtus ir jai suprantamus paveikslo rėmus, spalvingą abstrakciją.
Pasiekus plytelėmis grįstose ir asfaltuotose pievose stūksančią Naująją nacionalinę galeriją kiek palengvėjo – vienas kelionės tikslų įgyvendintas, belieka mėgautis ir analizuoti galerijoje pristatomą solidžią Richterio parodą.
Gerhard Richter. Skaitančioji. 1994
Stovint netrumpoje eilėje prie bilietų buvo galima matyti dalį autoriaus darbų – viena kitą kartojančios spalvingos mozaikos, jų vienodi formatai, „grotinė“ kompozicija ir aštrios spalvos priminė pakeliui regėtus galybe ritmingai suprojektuotų langų monotoniškai žvelgiančius pastatus ar vaikystėje turėto Rubiko kubo sieneles.
Su palengvėjimu atsidūstu – galerijos viduje atsiveria visai kita „richteriškumo“ pusė, kelianti daugiau klausimų nei atsakymų. Ekspozicija dalinama į dvi mažai ką bendro turinčias meno išraiškos formas – realizmą ir abstrakciją. Pastaroji dar apima kelias atšakas – ekspresyviąją ir konstruktyviąją. Žiūrovus ypač hipnotizuoja realistiniai, nuo fotografijos veik neatskiriami darbai. Sunku prasibrauti pro daugybę prie paveikslų prilipusių žiūrovų, norinčių įminti to neįtikėtinai įtaigaus realizmo paslaptį. Darbai įtaigumu ir realybės pajauta lenkia net geriausios kokybės nuotraukas – rodos, paveikslo herojus tuoj ims ir nežymiai krustelės ar vos regimai atsikvėps.
Kiek lengviau „kramtomos“ milžiniškų matmenų abstrakcijos. Bet tai tik pirmas įspūdis. Besigilinant kyla pagrindinis klausimas: kas gi sieja šias dvi išraiškos formas, eksponuojamas vienoje patalpoje?
Bandau atrasti ekspoziciją jungiančią ašį, o iš pasąmonės kyla padriki žodžiai: vaizdas, fotografija, objektas, fonas, fokusavimas, šviesokaita, efektas. Nuojauta kužda, kad būtent šie elementai yra esminiai. Skaitančią merginą gaubia švelni migla, visas dėmesys sutelktas į petį – „arčiausią“ žiūrovui, šviesiausią ir ryškiausią. Tamsi palaidinė ir balta oda pabrėžtinai kontrastuoja. Vos pastebimai autoriui žaidžiant ryškumo zonomis, paveikslas priartėja prie šiuolaikinės fotografijos ir (teneįsižeidžia fotografai) ją net lenkia.
Jei fotoaparatu man pavyktų išgauti tokį įtaigų šviesokaitos ir ryškumo santykį – būtų neįtikėtinai šaunu. Teko girdėti vieno fotografo, besidžiaugiančio gerai pavykusia nuotrauka, taiklų pasakymą: „Kadras kaip ant adatos galiuko.“
Richteris, regis, ieško būtent „adatos smailumo“ santykių – tarp galimybės ir fakto, realybės ir miražo, daikto ir tuštumos, formos ir miglos, esamo ir menamo. Pasitelkus šias opozicijas abstrakcijose ryškėja realizmu grįsti vaizdiniai – tūris ir forma, o objektu tampa pats pirmaplanis potėpis – rodos, sklendžiantis nutolusio miražo fone. Gali matyti raibuliuojantį vandenį su kelių ryškesnių salelių fragmentais ar iš miglos išnyrančias žmogystas… bet tai tikrai nėra „niekas“. Tas „kažkas“ – lyg dideliu greičiu pro šalį pralekiantis Berlyno metro traukinys su įvairiaspalviais žmonėmis languose.
Mėginant perskaityti autoriaus siunčiamą žinutę, jo posūkį nuo hiperrealizmo link abstrakcijos, pastaroji ėmė atrodyti esanti tas pats hiperrealizmas, lyg matomą daiktą lygintum su jo prisiminimu / įsivaizdavimu ar sąmonę su pasąmone / sapnu. Net mažos ryškios dėlionės priminė padidintos nuotraukos ar sustabdyto kadro pikselinį fragmentą – technologijomis apdorotą vaizdą.
Kiek bemėginčiau logiškai pagrįsti abstrakcijose įžvelgiamą realų vaizdą – esminiais įvardinčiau visas jas siejančius baltos spalvos intarpus. Lyg dangaus ar oro fragmentai – įprasminantys figūras, paverčiantys abstrakciją realistiniu atvaizdu. Turbūt autorius žaidžia ne tik ryškumo zonomis, bet ir žmogaus pasąmonėje glūdinčio landšafto vizija. „Horizonto linija žmogui suteikia stabilumo pojūtį“, – neseniai viešėdama Vilniuje sakė žymi Vokietijos menininkė, Šlėzvigo-Holšteino princesė Ingeborga, surengusi parodą VDA „Titanike“. Dangaus ir žemės santykis, lydintis žmogų nuo pat jo atsiradimo, yra neatsiejama jo vaizduotės dalis.
Apžiūrinėdama tūrio ir spalvų prisodrintas Richterio abstrakcijas prisiminiau neseniai Vilniuje matytą Marcės Katiliūtės parodą, jos gylį menanti abstrakčioji tapyba daro 3D įspūdį, o švelnią spalvinę „miglą“ būtų sunku pavadinti abstrakcija – regimoje erdvėje nevalingai mėgini įžvelgti siluetą ar horizonto liniją. Tautinę savimeilę paglostė mintis, kad šios menininkės darbai solidžiai atrodytų ir didžiųjų Berlyno muziejų erdvėse.
Atsisveikinusi su Richterio darbais, grįždama į didmiesčio šurmulį svarsčiau apie tris esamos realybės egzistavimo galimybes – matau Berlyną tokį, koks jis yra dabar, vėliau – koks jis liks mano abstrakčiuose prisiminimuose ir daugybės pikselių suformuotame atvaizde skaitmeninėje laikmenoje.
