Nebijokit, jis nekanda
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Eduardo Balsio skveras Žvėryne
Kokia istorija tiktų šiai vietai? Tavo kaimynė neįžengtų čia grakščiais aukštakulniais ir gėlėto šilko suknele iš „Zaros“, jis nesustingtų pakėlęs kavos puodelį prie lūpų. Vieta, kur lūžta kulniukai ir žvilgsniai. Praeiviai neryžtingai kerta kampą. Kartais čia jų tyko koks blizgantis rudakailis labradoras. Jam visa savo šuniško antsvorio jėga veržiantis draugauti, šeimininkė garsiai rėkia: „Nebyjokyt, jys nekanda.“ Šuo, žiūrėk, iš tiesų nekanda, istorija ir vėl nesusiklosto. Jis ir ji čia galėtų nepasimatyti, o istorija – nenutikti. Tik pagiežingai kikena saulėgrąžų lukštai.
Perėjus senuoju Žvėryno tiltu, kitapus cerkvės yra toks skveras, pavadintas žymaus pokario kartos kompozitoriaus, pedagogo Eduardo Balsio (1919–1984) vardu. Skverelyje yra daug tvarkingai susodintų krūmų, 1 (vienas) suolelis, viena (1) skulptūra ir stambiu žvyru išbarstyti takeliai. Jaukiai krūmų apsuptas vienintelis skvero suoliukas dažniausiai naudojamas kaip privatus kabinetas alui gerti. Vasaros vakarais vietą čia sunkiai gausite. Bet ne dėl to viduryje stovinti skulptūra nuolat patiria baisią kasdieninę įtampą, ne mažesnę nei biurų darbuotojai anapus upės. Pažiūrėkime, kaip ji čia gyvena.
Autorės nuotrauka
Jei sustotume šiame skvere šalia skulptūros ir pradėtume kvailai suktis 360 laipsnių kampu, pamatytume visą Vilniaus istorinę ir socialinę išklotinę. Pradėkime nuo Seimo, senųjų ir naujųjų rūmų; tiltas, tuomet – stalinistinis penkiaaukštis, su kartais ant stogo rymančiu dailėtyrininku; naujesnis tiltas; truputis žalumos ir tik nujaučiama upė; sovietmečio statybos mūrinis namukas (su grafičiu); 2 medinukai; XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio statybos biurų pastatas; dešimtojo dešimtmečio pradžios statybos pastatas; carinis nameliukas; cerkvė; truputis žalumos; 2 nedidukai vilnietiški „dangoraižiai“. Iš visų keturių pusių – mašinos. O dabar pagalvokime, kas galėtų visa tai „atlaikyti“. Aš balsuočiau už kokią nors Jeffo Koonso skulptūrą, nebūtinai šuniuką, nors būtų gerai. Toks kūrinys tikrai susitvarkytų, o gal net sugebėtų sukurti visam tam chaosėliui rimtą atsvarą. Na, bet neturime J. Koonso nei jokio jo lietuviško klono. Todėl telieka susitaikyti su čia esančia skulptūra.
Skulptūros, pavadintos, kaip ir garsusis Pekino olimpiados stadionas, „Paukščių lizdo“ vardu, autorius yra skulptorius Gintaras Mikolaitis, Vilniaus viešosioms erdvėms daugiau skulptūrų, rodos, nesukūręs. Menininkas yra skulptoriaus Vlado Vildžiūno mokinys ir šiojo įtaka ryškiai juntama – nuolatinis balansavimas „tarp“, neatiduodant persvaros nė vienam iš kraštutinumų: masyvumas ir elegancija, figūratyvumas ir abstrakcija. Vieni mėgstamiausių lietuvių žodžių „nežinau“, „taip, bet“ – nelengvo gyvenimo pasekmė.
„Paukščių lizdas“ yra padidintas Lietuvoje sovietmečiu itin populiarios dekoratyviosios mažosios plastikos variantas. Mažosios plastikos kūriniai buvo valstybės užsakomi ir statomi visur: ligoninėse ir bibliotekose, skveruose ir parkuose. Tai buvo dažniausiai abstrakčios, apibendrintų formų skulptūros, turėjusios dekoratyvinę funkciją, todėl atleidžiamos nuo ideologinių meno pareigų. Kaip sakė vienas tos kartos skulptorius, tik tokias ir apsimokėjo daryti – užtikrinti pinigai, jokių patikrinimų ar begalinių komisijų reikalaujamų korekcijų, kaip nutikdavo kuriant kokį rimto asmens biustą ar statulą. Juo labiau kad, atgavus nepriklausomybę, tokios skulptūros netapo niekinamos ir metamos lauk. Jos ramiai sau stovi kaip stovėjusios, tarsi nematomos aplinkos dalys. Tačiau mes ne apie jas. Mes – apie vos poros metų skulptūrą.
„Paukščių lizdas“ – dekoratyvi skulptūra, apibendrintomis formomis pasakojanti istoriją apie harmoniją tarp žmonių ir gamtos. Dar ji labai mandagi. Taip gražiai stengiasi įsilieti į architektūrinę aplinką – žiūrint iš tolo, jos viršuje esantis apskritimas puikiai dera tiek su naujos architektūros pastato pusapskritimiu stogu, tiek su cerkvės kupolais. Šią skulptūrą pavyks perskaityti tik apėjus ratu – tada nesunku atpažinti kubistiškai traktuojamus paukščių snapus ir sparnus, susipynusius su žmonių akimis ir rankomis. Sutinku su kniaukiančiais, kad labai jau neįdomu. Kita vertus, apibūdinimas „nuosaikusis modernizmas“ tinka tiek šiai skulptūrai, tiek pačiam kompozitoriui E. Balsiui. Juk ne už „Elektrėnų žiburius“ šis kompozitorius taip pagerbtas. Klausausi oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ ir suprantu, kad skveras ir skulptūra visiškai dera prie šio kompozitoriaus kūrybos. Nesuprantu tik, kodėl pati skulptūra nepavadinta šios gražios oratorijos vardu. Tuo tarpu J. Koonso skulptūra garbingą velionį turbūt priverstų keltis iš kapo ir ieškoti kūjo. (Na, nebent jis mylėjo šuniukus?) Orus santūrumas, šiek tiek apsileidimo ir truputis nuosaikiojo modernizmo žavingame gamtos kampelyje – vienas iš autentiškesnių Vilniaus veidų, išėjus iš oficialaus Gedimino prospekto, bet dar nepriėjus tikrojo, sotaus Žvėryno.
Kartu tai ir vieta „be vietos“. Vardą ir bent kiek apibrėžtesnę formą ji gavo vos prieš kelerius metus, iki tol čia nebuvo nieko. Vieni atsimena krūmynus, kiti – žolynus. Vieni – gėrimus, kiti – tinklinį. O juk miestas – užsispyręs padaras, iš nieko per naktį nesukursi trauką turinčios erdvės. Tad kol kas čia būtų galima tikėtis sutikti nebent Margaritą, pavargusią nuo Meistro paieškų, ar visai susenusį Šveiką, alaus „bambaliui“ ar nesikandžiojančiam labradorui aiškinantį, jog dar niekada nėra taip buvę, kad niekaip nebūtų. Tad ir yra, ir skverelis, ir skulptūra. Kuklūs abu, nedrąsūs miesto centro naujakuriai. Kas žino, jei kartais praeidami pakalbinsim – gal ilgainiui prigis ir taps savi?
