Neįvykęs romanas

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Genovaitė Bončkutė-Petronienė. Neįvykusi terapija. Romanas. V.: Vaga, 2011. 224 p.

Pastebėjau, kad renkantis lektūrą vis dažniau traukia atipiniai atvejai – moterų, neturinčių filologinio išsilavinimo, romanai. Nežinau, gal veikia tam tikras Jurgos Ivanauskaitės patikros laukas – noras matyti koncentrus, bangeles, raibulius. Be to, Genovaitė Bončkutė – ir „Šiaurės Atėnų“ autorė, ją čionai ir dera recenzuoti (nors taip ne visai sąžininga sakyti, nes ji rašo visur).

Iš principo pritariu Regimanto Tamošaičio vertinimui ir minčiai, kad skaitant knygą „darosi nesuprantama: ar tai toks ironiškas charakterio kūrimas, ar autorės atsivėrimas…“ („Metai“, 2012, Nr. 2) Recenzentas romano žanrą įvardina kaip holistinę būties vienovę ir teleologinį prasmės orientyrą; pasak jo, šioje knygoje visiškai sugriuvęs etinis kūrinio pagrindas, o be jo nėra literatūros. Norėčiau panagrinėti kitą aspektą: tarkime, literatūra be etinių pagrindų įmanoma, bet ji, manding, neįmanoma be rašymo meistrystės, technikos, estetikos ir meninės prasmės. Terapijos motyvas knygoje neišplėtotas, pavadinimas nemotyvuotas; suabejoji, ar skaitinys tikrai romanas. Gal tai tiesiog rašymo terapija? Lengva ranka dvelkia padriki fragmentai, sujungti į siužetą, bet panoraminio pjūvio nėra. Ryškiausiai vaizduojama viena veikėja ir jos abejotino turiningumo pasaulis, kiti – tik labai epizodinės šmėklos. Bet žodis „romanas“ mus vis dar nokautuoja; ypač leidėjus (beje, viršelis irgi gauna nominaciją už mėgėjiškumą rimtoje leidykloje). Herojė piešiama kaip nesavarankiška, kiek narciziška asmenybė, nuolat reikalaujanti vyrų palaikymo. Pasakojama išraiškingai, todėl nesunku skaityti. Apskritai justi pretenzija į populiarųjį rašymą, psichologizmų ir beletristikos sintezę. Radijo laidoje „Kasdienybės kultūra“ („Klasika“) autorė prisipažino, kad savotiškai nusirašė nuo klientų, atskleisdama rašytinio koliažo amatą. Tačiau grožinė literatūra nėra tiesiog užrašytas paciento kalbos srautas, pasakojimas, intriguojanti istorija. Tai pernelyg nuoga, vulgaru, net pornografiška. Neskoninga, neestetiška, neliteratūriška. Tikiu, kad literatūra galėtų virsti rakursas, kurio dažniausiai nemato nei psichoterapeutas, nei pacientas. Knygos pristatymuose ir anotacijose piktnaudžiaujama junginiais „psichologinis romanas“ ir „psichologinė literatūra“: niekas tiksliai nežino, kas toji „psichologinė literatūra“ – ir Robino Sharmos „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“, ir Frommo „Menas mylėti“, ir Adlerio „Žmogaus pažinimas“ dažniausiai suplakama į vieną krūvą su „psichologinės literatūros“ iškaba. Vis dėlto specialistai turėtų labiau pasirūpinti termino išgryninimu ir (profesionalios, o ne liaudiškos) vartosenos įtvirtinimu.

„Neįvykusioje terapijoje“ apsiribojama personažų santykiais: ontologiniu matmeniu čia net nekvepėtų, jeigu į terapiją nebūtų įvedama mistinė dimensija, kiek primenanti prieš tai aprašytąsias meditacijas. Knygos (kaip ir filmai), pasakojančios vien apie santykius, apskritai labai nuobodžios ne masiniam skaitytojui. Bet ką jau padarysi, tarkim, tai „santykių“ romanas. Gan komišką įspūdį sukuria autorės aprašyta šarlatanizmu atsiduodančių „meditacijų“ praktika Lietuvoje, pvz., tobulėjimo imperatyvai: „Tu per daug mąstai. Taip dvasiniu keliu niekur nenueisi“ (p. 61). Vykusios tos vietos, kuriose rašoma apie fizinį veiksmą kaip išgyvenimo sąlygą; jos labiausiai egzistenciškos, tikros: „Išglebęs kūnas įjungia naujas galias, kasdien vis labiau jautiesi gamtos dalimi, apsivalo galva, sąžinė ir atsiveriama pasauliui. Vartotojiškame turizme įspūdžių gausu, bet jie kažkokie netikri. O gal geriau išvis niekur neiti, kaip daro namisėdos? Visgi fizinis judėjimas – pati geriausia iš beprasmių veiklų, ja užsiima jau kūdikiai“ (p. 121). Kiti „išminties“ koliažai dirbtinoki; tie besiužečiai intarpai, kurie buvo anksčiau publikuoti periodikoje (kaip esė), bendroje architektonikoje tampa įtrūkiu. Jie gražiai surašyti, tačiau „romano“ konstrukcijoje atrodo kaip stiklinis „Astorijos“ viešbučio priestatas. Visgi autorė eksperimentuoja, atlikdama gan atsitiktinių epizodų sintezę. Tačiau egzistuoja ir stiliaus, kalbos problema – stilius bet koks, paviršutiniškas, tarsi paskubomis parenkami atsitiktiniai, banalūs posakiai. Atrodytų, kas čia problemiško, juk kalba – bene vienintelis psichologijos instrumentas, bent jau dažniausiai eksploatuojamas. Tačiau tai nėra ta pati kalba, kuria parašomi originalūs romanai; iš esmės skiriasi šių kalbų funkcijos. Veikėjų vardai kvailoki, ypač neįprastai jie turėjo skambėti aprašomuoju (sovietmečio) laikotarpiu. Perskaičius lieka įspūdis, kad autorė nepajėgia susemti, surišti būsenų į siužetą. Netaisyklingumas, neliteratūriškumas gali būti įdomus tik kurį laiką. Visame tame eklektiškame sraute nėra psichologinės motyvacijos, pagrindimo. Pabiros naratyvo atkarpos, vientisumo nedaug; ligi galimo autoriteto Irvino D. Yalomo tolokai. Vis dar bandau suprasti, už ką Lietuvoje garbinamas psichoterapeutas rašytojas I. D. Yalomas. Nejaugi už tai, kad sugeba beletrizuoti psichologines būsenas? Netikiu, tiesą sakant, kad įmanoma būti ir puikiu psichoterapeutu, ir geru romanistu viename gyvenime.

Knygos epigrafas lyg ir turintis teikti užuominą į esminę idėją: „Normalumas – tai įvairaus laipsnio mažo intensyvumo asmenybės sutrikimų mišinys. J. Jonsson, psichoanalitikas.“ (Nors „Google“ lyg ir neradau tokio veikėjo.) Romantiškas bepročio genijaus mitas gyvas visuose socialiniuose sluoksniuose; o kaip norėtųsi jį pagaliau numarinti, bent jau palengva išstumti iš populiarios vartosenos. Sėdėdama prie disertacijos reikalų, radau štai tokią, sau artimesnę, normalumo paradigmą: „Normalumas nėra vien tik lokalus vidutiniškumas. Normalių žmonių patirtys konstituoja realybę. Ši konstitucija gali būti daugiau ar mažiau priklausoma nuo kultūrinių prietarų, tačiau negali tiek reliatyvuotis, kad taptų vien tik kultūriniu prietaru. Būtent todėl Husserlis ir Merleau-Ponty normalumą sieja su kinestezėmis, kūniškumu ir kūno veikimu pasaulyje. [...] Kūniška patirtis pateikia pasaulio tikroviškumo patvirtinimą“ (Mintautas Gutauskas, Dialogo erdvė. Fenomenologinis požiūris, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 124). Regis, autorei norėjosi pabrėžti normatyvumo, kaip vidutiniškumo, menkumą – vargu ar dviratis ir čia buvo išrastas, nes jokių itin nenormatyvaus elgesio gijų knygos sanklodoje nematau. Panegirikos apatinėje viršelio dalyje neįtikina. Na, nėra romano veikėja „netradicinė“ moteris. Veikiau – tradicinė, gan tipinė 8–9 dešimtmečio moteris.

Visai neįdomu, ar romanas tikrai autobiografinis. Jų būna ne tik dar labiau autobiografinių, bet ir labiau vykusių (autobiografizmai nebūtinai sugadina vertę). Tai, atsiprašant feminizmo, bobiškas romanas (pačia blogiausia prasme, nes, girdėjau, pirmas leidimas jau išparduotas). Niekada gyvenime neičiau pas knygos autorę į konsultaciją; ne tik bijočiau būti „apvogta“, bet ir redukuota į kokią nors paviršutinišką transakcinės analizės parodijos schemą. Gal dėl panašių priežasčių žmonės, turintys profesionalių kūrybinių aspiracijų, retokai naudojasi psichologų paslaugomis. Tačiau užbaigti derėtų optimistiškiau: reiškinys „rašau, analizuoju save, malonu“ egzistuoja, o ar jis vertas romano žanro, parodys literatūros istorija.