JULIJA GULBINOVIČ. Eilės

Lily

jaunoji boksininkė
iš airių keliautojų, augančio kūno
seniai užauginto įniršio
žvelgia tiesiai ir nemirksėdama
ji favoritė ir ji miegojo gerai
kai ji atsitiesia ringe, jie šaukia
Lily, go Lily go go

ir nueidama, liekna, savo violetiniu treningu,
ji žvelgia tiesiai ir nemirksėdama
rausvi prakaito lašeliai ant jos berniukiško veido
yra arčiausiai ašarų kiek gali būti
ir ji užmiega laiminga

Ryčio Jurgelio piešinys

Bosphorus

kas dieną man pagerėja, kas rytą
net per tirščiausias pagirias arba
kai tenka prašyti praeivių pro mano langą
suktinių cigarečių
per rūką kuris dabar dažnas, vasarį
kuris man sugriauna šukuoseną
kuris kaip per didelis kaimynų vaikas
man patempia raumenis
pasitikrinu barometrą ir jis rodo
kad aš kylu
nežymiai, bet visgi, iš po sunkaus ir neperregimo
giluminio vandens
ir kartais man pasirodo, kai užmetus galvą nuplaukiu valandas
ir ateina popietė ir nueina
kad iki šviesos, iki pirmojo įkvėpimo
arti

prie senos bažnyčios senas kunigas
leidžia medžiams augti šaknim į viršų.
požemiškai juoduoja varnų lizdai,
juolab todėl iš visur matomi,
kad bažnyčią statė ant aukštumos,
ir dangus čia derlingas gotikai ir varniukams.

kunigas mišias skaito ilgai, apie tris valandas.
degina mirą ir smilkalus, ir mes kas kartą užmiegam,
ko ji nenori pripažinti, bet aš girdžiu, kaip ji praleidžia priklaupimus.

naujam kunigui atėjus, seną išsiunčia.
jis pradingsta, jo pasenę plaukai sušukuoti į viršų,
žalias apsiaustas, išpuoštas auksu, – karalius,
kaip pradingsta senieji medžiai, kuriuos išrauna.

tarsi būtų išrovę vėsius mėlynus vakarus,
prilipusius prie šaknų.

Vasara

tamsu tau ten baltarusijoj, tvankūs vakarai neišvirsta į nieką
tarp šių pačių sienų tu galvoji kaskart vis labiau mirė tavo vyras
tavo baimė ateina į mano pirštus ir naktimis per miegus aš draskausi sau veidą
šiom dienom mes visai niekada nepabundam, lyg karščiuotume, bet kitaip nei vaikystėj

ir nėra jokios ateities, kuriai mes tiek meldėmės
tik už nugaros žemė, kuri dingsta po vandeniu
vis arčiau ir skubiau, ir visai beprasmiškai
ir tavo sala spalvos kaip pernokę žirniai

Iš užrašų apie vaikus

artimieji, apsirengę oda ir vilna linais gintarais
kalba apie meilę trivialiausiomis aplinkybėmis
prisimerkę kramtydami blynus svogūnus kalba apie laiką
viena iš tetų gyvenusi pagal lenkišką laikrodį, o kita
niekada laiko nekaitaliojo, jie visi būdami pavargę nuo pasaulio kvailystės gūdžiausiuose kaimuose.

mano artimieji supyksta išsibara suskaičiuoja kiekvieną monetą
atsimena kiekvieną grįžimą tuščiom rankom.
paskui jie atsibunda, suguža į saulėtą kambarį ir žaidžia.

.

prieš penkias
mano tėvas kažkur atsibunda
vartosi atsidusdamas per metus
nepraradęs vilties ir, iš tiesų,
nesitikėdamas nieko
atsiverčia didžiulį savo laikraštį kaip neramų žemėlapį
mano tėvas kartais galvoja apie mane
jam pasirodo šiltos svaiginančios vizijos
iš mūsų neilgo buvimo kartu ir keliavimų
ir tada jis jau iriasi pro retėjančius debesis
paryčių kambariais
aš tuo metu grįžtu namo
naktis po neišmiegotos nakties
krenta ant mano tėvo veido