AUDRA BARANAUSKAITĖ. Eilės
prie tilto, garlaivio belaukiant
vienu metu bandau ganyti tris skruzdes…
suskilinėjusios šaligatvio plytelės,
žolė, besikalanti pro visus plyšius,
grumstai ir nuorūkos, suglamžytas pakelis…
kiekvieną skruzdę turiu sekti atskirai –
kartu vienu žvilgsniu aprėpti visas tris,
taip kažkada prie jūros tris vaikus
ganiau, nors saulė plieskė į akis…
jie maudėsi skirtingu atstumu,
vanduo apsėmęs buvo jų įrudusius pečius,
aplinkui viskas raibo, mirguliavo,
staiga mažiausias dingo iš akių,
dar po akimirkos vėl sugavau žvilgsniu…
ei, atsibusk, atvaro garlaivis…
į ką tu taip žiūri?
į ką? net nežinau, palauk truputį…
ak, štai kur ji – palindo po batu…
tu eik, man reikia dar šiek tiek pabūti…
repeticijos fragmentai
monologas
(12 val. 30 min.)
mačiau, kaip susižvalgėt man už nugaros,
tie žvilgsniai, ir ta panieka juose…
mano pakaušyje – trečia akis,
ji atsispindi jūsų akyse…
gal turgaus dieną miesto aikštėje viešai
pavyks atsikratyti tos keistos akies,
tačiau įtartinai įkyrūs pranašai
vis kužda, kad nebus greitos mirties…
kas turi kristi, kris
labai lėtai,
tik ašmenų
švytėjimas apakins,
kam lemta atsitraukti,
atsitrauks,
kam lemta nutekėti,
nutekės latakais…
(13 val. 5 min., parūkius)
kalta, kad ne,
kalta, kad nelabai…
taip, nebuvau,
dėl to taip pat kalta…
kad kitokia,
kad nežinau,
kas tai,
tačiau žinau,
kad vis dar kitokia…
kalta, kad negaliu,
nemoku,
kad neduota,
kad tai, kas lengva,
man labai sunku,
kad vis dar čia,
kad kažkodėl esu…
na, ne, velniop, gal keičiam tą
plokštelę…
ir dar pašviesk stipriau, čia aiškiai
per tamsu…
.
kuomet eini iš taško A į tašką B
miestelio aikštėj laukia autobusas,
bet iš pradžių turiu surasti pačią aikštę,
man liepė visą kelią eiti tiesiai
ir jokiais būdais niekur nenusukti…
taip ir darau, tačiau dėl viso pikto
kiekvieno sutikto iš naujo klausiu,
ar iš tikrųjų dar gerai einu…
jie sako man, eini tu kuo puikiausiai,
taip ir toliau daryk – varyki tiesiai,
bet pasistenk truputį eit tiesiau,
o eidama pati dar išsitiesink…
dar tuo pačiu ištiesink viską, ką matai –
medžius, stogus, kurie labai paklypę,
bobulę tą, kuri su kuprele,
stulpus gali, žoles pakelėje…
bet aš taip niekad niekur nenueisiu,
sakau jiems, nuvažiuos juk autobusas,
jie sako, baik, esmė visai ne čia…
ir štai, staiga, nuėjus kelio pusę,
matau – nuo šieno kupetos
pakyla toks kreivokas siluetas,
aš iš inercijos į jį taip pat kreipiuos…
jis sako, šiaip gal neblogai eini,
bet kokio velnio apskritai keliauji,
juk ten, iš kur tu rytą išėjai,
taip pat stotelė buvo į tą pusę…
žinau, sakau, bet ten viena plynė,
ir laukti buvo baisiai nuobodu,
o va tenai, kur link dabar einu,
ir tvenkinys yra, ir aikštė, ir bažnyčia,
o ten juk – nieko…
kaip tai nieko, klausia
ir tiesia į mane abi rankas,
ir sako,
taigi aš esu
ir būsiu…
žiūriu į jį, nepajutau, kaip išsitiesinau visa,
galvoju: na, ir kam tas autobusas…
