Tarkovskio Aukojimas(is?)
ASTRIDA PETRAITYTĖ
Лейла Александер-Гарретт. Андрей Тарковский: Фотохроника „Жертвоприношения“ / Layla Alexander-Garrett. Andrei Tarkovsky: A Photographic Chronicle of the Making of The Sacrifice. London: Cygnnet, 2011. 208 p.
Gavau pranešimą iš pašto – turiu atsiimti korespondenciją, siųstą iš Klaipėdos, sveriančią beveik kilogramą. Iškart pamaniau: bus knyga; besiruošiant galvoje vis knibždėjo: matyt, mažlietuviška… Kai nekantraudama atplėšiau solidų voką, teko žvelgti, taip sakant, lyg avinui į naujus vartus – „Andrei Tarkovsky: A Photographic Chronicle of the Making of The Sacrifice“ (paraleliai dar ir rusiškai), autorė Layla Alexander-Garrett… Siuntėjos iš Klaipėdos pavardė irgi nežinoma; nors punktas „Klaipėda“ šiame angliškame ir rusiškame projekte neatsitiktinis, skubiai versdama, kol kas fiksuodama tik metrikos duomenis, įmačiau: knyga išspausdinta tenykštėje S. Jokužio leidykloje-spaustuvėje… O galiausiai suvokiau būsianti – kaip nekart nutikę – tik „dispečerinis punktas“: ši sinefilinė fotokronika skirta ne man. Bet prigludau prie jos, visam vakarui įsmigau į švediškąjį Tarkovskio gyvenimo epizodą. Taip, tai fotografijų knyga, bet teksto – dvikalbių lakoniškų komentarų po nuotraukomis, įvadinių ir įterptinių žodžių – pakankamai, kad atsivertų erdvė regėjimui, fantazijai, o ir paslapties suplastėjimui. Ir faktografinė informacija, galbūt žinota, bet jau išsitrynusi, o gal pirmąkart patiriama, susikala lyg kuoliukai, ant kurių galima užmesti efemeriškuosius tinklus… Savo paskutinį filmą „Aukojimas“ Tarkovskis filmavo 1985-aisiais Švedijoje – Stokholme ir Gotlando saloje, aktoriai ir visa filmavimo grupė buvo internacionalinė, daugelis (ne tik vyr. operatorius Svenas Nykvistas) – iš „Bergmano mafijos“… Režisieriui vertėjavo Leila. Kas ji tokia – pakimba paslapties ūkeliu. Graži jauna moteris – tai matyti iš daugelio nuotraukų, nors ji yra toji pagrindinė kasdienių filmavimo akimirkų fiksuotoja; įvadinis jos žodis paženklintas London, 2011… Nors šalia Tarkovskio poroj nuotraukų šmėkšteli Alexanderis, vienoje – ir Garrettas, visus faktografinius rebusus who is who iki nereikšmingų pelenų supleškina meilės giesmė – Arsenijaus Tarkovskio eilėraštis „Pirmieji pasimatymai“, režisieriaus Andrejaus padovanotas 1985-ųjų vasaros lygiadienį (birželio 23-iąją) vertėjai Leilai; pirmasis posmelis: „Svidanij našych každoje mgnovenje / My prazdnovali, kak bogojavlenje, / Odni na celom svete. Ty byla / Smelej i legče ptičjego kryla, / Po lestnice, kak golovokruženje, / Čerez stupen’ sbegala i vela / Skvoz’ vlažnuju siren’ v svoji vladenja / S toj storony zerkal’nogo stekla…“ Bet čia aš pasiduodu kvailoms fantazijoms – knygos autorė santūri ir diskretiška, emocines reikšmes linkusi užvožti faktografiniu dangteliu.
Išties, kaip patvirtina leidinio autorė, čia Režisieriaus neregime pozuojančio – nuotraukose sustabdytos darbo, apmąstymų ar atsipūtimo akimirkos, į kurias – ne į pastangas „atrodyti“ – paniręs Tarkovskis… Ko gero, profesionalūs fotografai nepasakys, kad nuotraukos itin geros kokybės, bet šioks toks bent kai kurių blukumas, „apsitrynimas“ yra žavesio dalis: tai ne Menas, tai Gyvenimas – taip, dėl Meno.
Po pasiruošimo kadrų filmavimo procesas pateikiamas scenų „skirsniais“, tad galvoje gali sau sukti dvigubą juostą: nors fragmentiškai atkurti jau iš atminties beveik išsitrynusį „Aukojimą“ ir, šiek tiek įterpdamas savosios režisūros, filmininkų gyvenimo (konkrečiu – trumpu – laiku ir konkrečioj vietoj) istoriją su pagrindiniu jos veikėju… Filmai – pusantros (ar kiek ten) valandos galutiniai rezultatai – juk visad išnyra iš perteklinės, nubyrančios fantazijos ir perteklinių, nenumatytų rūpesčių šleifo, palikdami jį sklaidytis ir nykti – jei tik neinama taip koja kojon su vyksmu fiksuojant akimirkas. Ir šioje knygoje, ko gero, vertingesnės scenos, pakomentuotos: „neįėjo į filmą“ (pvz., scena, kurioje Aleksandras – tai jau herojus – rašo atsisveikinimo laišką šeimai), nei galimos identifikuoti pasiėmus „Aukojimo“ kasetę. O štai gaisrui skirti net du skirsniai: „Pirmas gaisras“ ir (po scenų „Otas atveža telegramą“, „Japoniško medelio sodinimas“, „Sapno apie gaidį dalis“, „Aleksandro apsilankymas pas Mariją“) „Antras gaisras“; tai niekdariai anglų pirotechnikai nevykusiai atliko savo darbą, juos teko pakeisti patikimaisiais švedais…
Nesuprantamos logikos Likimas nulėmė, kad „Aukojimu“ užbaigtas Režisieriaus gyvenimas – ne tik kūrybinis. Kone paskutinė knygos nuotrauka: Leila prie Tarkovskio kapo, ir žinia: „Andrejus mirė 1986 metų gruodžio 29-ąją Paryžiuje. Atsisveikinimo ceremonija ir laidotuvės įvyko 1987 metų sausio 5-ąją Sen Ženevjev de Bua rusų kapinėse.“ O tas bespalvis angliškas „Funeral service“, kaip ir manasis „Atsisveikinimo ceremonija“, – tai „Otpevanije“, misteriškasis vardas, staiga tarsi Išvykimo vizoje uždėtas antspaudas: „rusiška siela“ (kaip žinoma, niekad tiksliai neišverčiama į vakariečių ir, matyt, jokią kalbą). Ši aukštesniųjų jėgų režisuojama juosta netikėtai anksti nutrūko herojui, taip branginusiam gyvenimo paslaptį ir nenuspėjamumą… Tarkovskis negeidaudavo, kad jo filmo aktoriai žinotų visą istoriją – reikią išgyventi šį akimirksnį, nemąstant apie tai, kad kažkuriame „kadre“ mirsi…
Gerai, kad autorė, nutrūkus liudijantiems fotodokumentams, dar nededa galutinio taško – knyga užbaigiama lakoniška „Chronologija“, kur pirma ir paskutinė Tarkovskio datos gaubia Kūrybos gaires (juk 1984-ųjų žinia: „Liepos 10-ąją spaudos konferencijos Milane metu praneša negrįšiąs į Sovietų Sąjungą“ – irgi Kūrybos matmuo?). Net palengvėjimo atodūsis perštintį atsisveikinimo skaudumą paglostė – Tarkovskis sulaukė 54! Tas, kurį nuotraukose regėjau jaunatviško veido ir eigasties, tik artėjantį link brandos, dėkui Dievui, jos piką jau buvo pasiekęs…
Vis tiek truputį peršti.
