Ilgesys žudo labiau nei vienatvė

PAULIUS NORVILA

Lupa vieną kaukę po kitos, kol galiausiai telieka veidas, jautrus ir neatpažįstamas, apsitraukęs plona plėvele, kuri kažkada vadinosi oda. Nuo troškulio ir dusulio ji suplonėjo ir jau nebegali apsaugoti mūsų nuo skaudžiais prisiminimais suteptų pirštų, suskeldėjusių lūpų ar šiurkščių žodžių. Tačiau tai – tik įžanga. Visa kita – slėgis. Kylantis kažkur giliai viduje ir pamažu užliejantis kūną. Slėgis, kuris slegia daugkart labiau negu malkų nešimas šaltais žiemos vakarais ar spintos perkraustymas iš vieno kambario į kitą. Slėgis, kuris slegia kitaip negu žodžiai ar vėjyje besisukantys pageltę medžių lapai. Šis slėgis – tai įrankis. Ilgesys, kuriuo nulupama ta plona plėvelė ir pereinama prie šiltos dar garuojančios mėsos. Paskui eina kremzlės, kaulai ir galiausiai – dulkės. Visas jas kruopščiai nubraukiame nuo pietų stalo tarsi gyvenimo liudininkus, kuriems esame uždraudę su mumis kalbėtis. Uždraudę į mus kreiptis balsu, uždraudę mums paklusti. Nubraukiame, nes nenorime suprasti to, ką kiekvieną dieną mums stengiasi pasakyti vienatvė. Nubraukiame, nes nenorime leistis į keliones linksmaisiais kalneliais, kurių pabaigoje tvyro neišbrendamas rūkas. Ne, ten neskamba muzika. Ne, ten nesilieja krykštaujančių vaikų čiulbesys. Ir ne, ten nėra mūsų. Kol kas dar nėra. Kol kas mes sėdime prie pietų stalo ir įsivaizduojame mums nepažįstamas teritorijas kaip atstumiančias, keliančias skaudulį ir gėdą. Kol kas mes norime būti savo gyvenimo liudininkais. Skaudžiai vieninteliais, nepripažįstančiais kitų patarimų ar pastabų. Kol kas mes esame sotūs ir laimingi. Fiziškai patenkinti, dvasiškai žlugę. Neturintys jokio vidinio pasaulio – tik slėgį, kuris negali mūsų pakelti į dangų, negali išjudinti užrūdijusių lifto krumpliaračių, negali išsprogdinti iš jūros gelmės kažkada ten nuskendusių lobių.

Kol kas mes bendraujame su žmonėmis per atstumą, per kaukes, per laidinius ir belaidžius įrenginius, kurių išradėjus kažkada, nenujausdami artėjančios grėsmės, pakylėjome į savo Olimpo kalną. Pakylėjome taip aukštai, kad praraja tapo neįveikiama. Kad net norėdamas jau negali atskirti, kuris tavo veidas yra paskutinis, o po kuriuo slepiasi dar vienas, dar pirmesnis, dar seniau užgniaužtas prisiminimas. Skaudulys, kurio nesinori paliesti. Šaltis, kurio nesinori pajusti. Vienatvė – tai išraiška, meninis sprendimas, paskutinis bučinys šaltam lango stiklui. Ilgesys – tai tu.

Esi visose formose ir visuose tūriuose. Visuose garsuose ir visuose šešėliuose. Visame kame. Viso ko nebuvime. Nuostaboje, kai visko tenka mokytis iš naujo, ir nusivylime, kai supranti, kad tai niekada neatstos anksčiau padarytų klaidų. Jos visos primena pirštines – išaugtas ir pamestas. Jos visos primena kaklaraiščius – suteptus, užrištus paprasčiausiu mazgu. Jos visos primena kvapą, kurio nebėra. Kvapą, kurį norint atkurti reikia eiti giliau negu kaulai ir dulkės. Reikia eiti kažkur po, kažkur tarp, kažkur į. Kažkur, kur nebėra fizinio pasaulio. Kur galima tik numanyti. Kur dairydamasis nepamatysi nė vieno ženklo ar nuorodos. Reikia eiti ten, kur ranka liečia ranką, o kūnas – kūną. Kur viskas, kas tikra, priimama be išlygų ir abejonių. Ten, kur viskas iš pažiūros taip pat kaip ir čia. Indai – tie patys indai, įrankiai – tie patys įrankiai, maistas – tas pats maistas. Tik širdies plakimas truputį lėtesnis ir slėgis truputį žemesnis. Ten, kur ilgesys ir vienatvė vis dar tokie patys, bet jau kitokie. Jau tik laikini prisiminimai, valdantys nebe sąmonę, o jos kontūrus. Mėginantys beviltiškai prasimušti pro amžinojo įšalo žemę, pro įsitikinimus, kurių neįmanoma įveikti netgi pasitelkus savastį. Ilgesys ir vienatvė – tai žaisliniai kareivėliai, tirpstantys ant pirmojo pažinimo laužo. Žaisliniai kareivėliai, kurie trečiąją dieną prisikelia ir virsta šaltu prakaitu bei nuolat krūpčiojančiomis rankomis. Žaisliniai kareivėliai, pasirenkantys jausmus ir būdus tavimi manipuliuoti. Žaisliniai kareivėliai, remiantys prie sienos, klupdantys ant sniego, žadantys laisvę ir nekaltybę, vos tik pripažinsi jų viršų. Jie kraupūs, jų žvilgsniuose galima pastebėti ne tik priekaištus sau, bet ir norą susinaikinti. Trečiąją dieną jie ateina tavęs, o tu negali prieštarauti, šaukti, blaškytis ar belsti kumščiais į karalystės vartus. Nes trečiąją dieną tu lauki, kol išgaruos ta plona plėvelė, kadaise vadinta oda, kol išvirs mėsa ir kol kremzlės nebelaikys kaulų vieno prie kito. Kaulų, tarsi žmonių, suaugančių į visumą. Supanašėjančių, susitapatinančių ir iš tingulio bei nuobodulio pradedančių norėti mažo žiupsnelio atstumo ir pasimiršimo, kažko aštraus ir žadinančio, žaislinės pabaigos, virstančios žaisline pradžia. Pradedančių norėti ilgesio – naivaus ir nekalto – tik prieskonio, niekaip negalėsiančio užgožti pagrindinio patiekalo.

Kaulų, tarsi žmonių, kurie taip kvailai ir naiviai, tikėdami laikraščiais ir kaimynais, jau nebetiki savimi. Jau nebesupranta,

kad ilgesys žudo labiau

nei vienatvė.