Mirtininkės dienoraštis

IRENA POTAŠENKO

Jeigu bent vienas iš žmonių, įlipusių į tą patį vagoną, būtų atkreipęs į mane dėmesį, pamatęs, kaip dreba mano rankos, kaip aš virpu po drabužiais, kaip burna žiojasi be garso klykdama, jo gyvybė tądien galbūt ir nebūtų nutrūkusi. Bet niekas nepažvelgė į mane.

Marina Achmedova, „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“, Vilnius: Metodika, 2012

Miegančiosios „Nord-Ost“ gražuolės

Jaunos ir gražios moterys juodais drabužiais raudonuose Maskvos Dubrovkos kultūros rūmų žiūrovų krėsluose, 2002 metų spalio pabaigoje parodytos per televiziją, atrodė nelyginant Miegančiosios Gražuolės. Jas atradusieji specialiųjų pajėgų princai pasirūpino, kad jos niekada nepabustų. Kas jos, tos moterys juodais drabužiais, nekviestos įžengusios į miuziklą „Nord-Ost“? Kas jos – Maskvos metro, Tušino oro uosto mirtininkės? Pagaliau ką mes žinome apie nesusisprogdinusios šachidės Zaremos Muchožajevos, bendradarbiavusios su Rusijos tyrėjais, padėjusios jiems likviduoti pamaskvyje įsikūrusią Tolstopolcevo teroristų bazę, bet vėliau vis tiek nuteistos 20 metų kalėjimo, gyvenimą ir likimą? Ar moterys mirtininkės – aršios ir įsitikinusios kovotojos? Ar religinės fanatikės? Ar negailestingos žudikės? Ar aukos, kuriomis begėdiškai pasinaudota?

Jeigu peržiūrėjote internete mirtininkių pasisakymus, kur ne tik jų veidai, bet ir akys uždengti juodais hidžabais, jeigu įsiklausėte į jų kvėpavimą, jeigu išgirdote keistus kūkčiojančius atodūsius, išsiveržiančius net ir tarp palyginti karingų raginimų „sesėms ir broliams“ eiti džihado keliu, išsižadėti žemiškojo gyvenimo nešvankybių ir paaukoti sielą Alachui, tikrai neliksite abejingi Marinos Achmedovos knygai.

Gonzo žurnalistė ir rašytoja

Romano „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ autorė Achmedova – gonzo žurnalistikos stiliumi rašanti Rusijos savaitraščio „Russkij reportior“ korespondentė. O iš tikrųjų – jauna ir talentinga rašytoja. 2011 m. išleistas romanas „Mirtininkės dienoraštis“ – trečioji autorės knyga. Tiek ji, tiek 2010 m. išleistas „Ženskij čečenskij dnevnik“ („Moteriškasis Čečėnijos dienoraštis“) ir 2011 m. pasirodęs romanas „Dom slepych“ („Aklųjų namai“) skirti Šiaurės Kaukazo temai. „Mirtininkės dienoraštis“ įtrauktas į prestižinės Rusijos Federacijos premijos „Nacionalinis bestseleris 2011“ nominantų sąrašą ir priskirtas „tikrais įvykiais pagrįstų ar apie realius žmones pasakojančių knygų“ kategorijai. „Mirtininkės dienoraštis“ – tai sukrečiantis pasakojimas apie nūdienos Dagestaną: archajišką, tarsi sustingusį laike, patriarchališką kaimą ir jokių vertybinių orientyrų neturintį, siaubingai besiblaškantį miestą, kuriame nusėda milžiniški Rusijos federalinės valdžios pinigai, gatvėmis žlega šarvuotieji transporteriai ir kiekvieną dieną vykdomos valdžios sankcionuotos žmonių žudynės. Kokios jėgos dalyvauja šiuose procesuose ir kas juos eskaluoja? Karas Šiaurės Kaukaze jau seniai tapo pelningu verslu. Specialiosioms operacijoms, kai namą, kuriame užsibarikadavo du pistoletais ginkluoti smogikai, šturmuoja šarvuotieji transporteriai, skiriami milijonai. Už kiekvieną specialiosios operacijos valandą išmokami priedai (kai kuriais duomenimis, 18 000 Rb (apie 1800 Lt) už valandą), o norėdami atsiimti žuvusių smogikų kūnus artimieji privalo sumokėti apie 500 000 Rb (apie 50 000 Lt) išpirką.

Komandiruočių į Šiaurės Kaukazą metu autorė sakosi ieškojusi moters, galėsiančios tapti pagrindinės veikėjos prototipu, ir įrašė ilgą interviu su mergina, kurios vardas liko romano pavadinime. Tačiau realios Chadižos pasakojimas rašytojai pravertęs tik rašant trečią romano dalį. Visa kita išausta, kaip ji mėgsta sakyti, iš emocijų ir detalių, faktų ir gandų.

Rašyti kaip kvėpuoti

Achmedova į klausimą, kas jai yra knyga, atsako: „Tai svetima istorija iš raidžių, kuriam laikui tampanti tavo paties istorija.“ Rašyti jai reiškia „kvėpuoti tam tikru tau pačiam nebūdingu ritmu“. Achmedova sakosi nuo pat pradžių „Mirtininkės dienoraštį“ ėmusi rašyti kažkokia jai pačiai visiškai svetima intonacija – su akcentu rusiškai kalbančios Dagestano kalnų mergaitės intonacija. Būtent intonacija ir gluminančiai skurdus žodynas, naivūs, kartais absurdiški išvedžiojimai („…ko tik ten nėra, tam jų šaldytuve: bananų, jogurtų (čia kaip grietinė, tik saldūs), įvairiausio gazuoto vandens, sulčių. Teta sakė, galiu imti ką panorėjusi – pas juos vis tiek viskas genda“), šnekamajai kalbai būdinga sintaksė pirmiausia ir krinta į akis, paėmus į rankas knygą. Reikėjo laiko, kad su visu tuo susitaikyčiau. Tačiau kai redaktorė Živilė Kvaraciejienė pasipiktino: „Viskas kaip diktofonu įrašyta!“, supratau, kad perteikiu tekstą adekvačiai. Gali būti, kad būtent ši naivi, primityvi, kartais įkyri, trūkinėjanti, nenuosekli, neretai juokinga intonacija ir sudaro ypatingą šios knygos įtaigą. Skaitytoją tikrąja šio žodžio prasme užvaldo godžiai besipasakojančio, viską aiškinančio ir komentuojančio vaiko kalbėsena: „Pradėjau bėgti, kad nepargriūčiau: kai bėgi nuokalnėn, kojos pačios lekia ir negali sustoti, kol neišbėgi į lygų kelią.“ Dabar jau galiu visiškai atsakingai tvirtinti, kad ta tarsi diktofonu įrašyta intonacija – didelio rašytojos talento ir meistriškumo požymis. Achmedovai pavyko sukurti autentiško Dagestano mergaitės kalbėjimo realiame laike įspūdį. Todėl rašytojai neprireikė kaip nors slėpti romano, kaip dienoraščio, apibūdinimo sąlygiškumo – skaitytojas vis tiek nuo pat pradžių girdi Chadižos kvėpavimą. Ir norisi klykti iš skausmo…

Šitaip jaučiasi tie, kurie negimė

Skausmas – taip galima apibūdinti Chadižos santykį su pasauliu… O gal tai pasaulio (likimo, Alacho?) santykis su Chadiža: „Nuo to laiko, kai mirė mano tėvas, visą laiką jaučiuosi, lyg būčiau gimusi su viena ranka, viena akimi ir viena koja. O kai mirė mano motina, man pradėjo atrodyti, kad aš iš viso nė gimusi nebuvau. Kartais naktį nubudusi ant vilnonio čiužinio, pakloto ant grindų mūsų name, negalėdavau prisiminti, kur aš, iš kur ir kuo vardu. Galiu prisiekti, jeigu netikit! Gulėdavau ant čiužinio, būdavo tamsu, šalta ir baisu, nes negalėdavau nieko prisiminti. Praėjus kelioms minutėms arba sekundėms prisimindavau. Bet tos minutės arba sekundės trukdavo per ilgai, jos būdavo labai tamsios ir baisios. Tikriausiai šitaip jaučiasi tie, kurie negimė.“

Kiekvienas žingsnis – skausmas ir kaltė. Chadiža neišgyvena tarpinių fazių tarp meilės ir neapykantos; užuojautos ir kraštutinio žiaurumo: norėdama atplėšti nuo musgaudžio ir išlaisvinti, nutraukia kojeles musei – sutraiško šią koja; norėdama pabučiuoti kiaušinį, iš kurio kalasi viščiukas, močiutės išgąsdinta sviedžia kiaušinį šalin ir viščiukas nusibaigia; stebi, kaip dėdės vestuvėms skerdžiami veršiukas ir telyčaitė; netenka mylimo žaidimų draugo Tamerlano – avino žydromis akimis – ir valgo jo mėsą: „Žmogaus pjauti negalima, o aviną – galima. Avinas nieko nejaučia, tokį jį Alachas sukūrė, kad žmonės jį valgytų, todėl jam neskauda. Kai ištarsiu „bismilia“ ir pasuksiu jo galvą į Mekos pusę, jam nebeskaudės. Šmaukšt, ir viskas, – aiškino senelis.“

Alache, už ką tu mane pasirinkai

Knygą sudaro trys dalys be pavadinimų ir epilogas. Pirmoje pasakojama apie Chadižos gyvenimą kaime, kur jiedvi su motina sugrįžo iš sostinės Machačkalos mirus tėvui. Sukrečia kaimo, tarsi įstrigusio laike, vaizdai, toks jis galėjo būti ir prieš šimtą, ir prieš du šimtus, ir prieš tris šimtus metų: skurdas, prietarai, tamsumas, kraupiai absurdiškas ir labai negailestingas požiūris į moterį: „Močiutė dėl senatvės neteko daug dantų, jai jau per keturiasdešimt. Ištekėjo keturiolikos. Kai man buvo šešeri, mamai sukako dvidešimt penkeri, ir močiutė kalbėjo, kad tokios senos moters niekas antrą kartą į žmonas nebeims“; „Mūsų namuose iš viso nėra knygų, tik Koranas ir mano vadovėliai. Močiutė sako, kad, norint laimingai ištekėti, knygų skaityti nereikia: būsi protinga – niekas vesti nenorės“; „Mūsų močiutėms mokytis neleisdavo, ir teisingai darė. Kam papročius laužyti? Jeigu žmona darbe, kas valgyti virs, valys?“ Jeigu ne Rusijoje uždarbiaujantys vyrai, kaimas neišgyventų, nes žemės ūkio produkciją tenka parduoti labai pigiai. Chadižos motinos broliui pradėjus uždarbiauti Maskvoje, šeima truputį atsigauna: „Užklojome priestato grindis kilimais, ant lango užkabinome krakmolytą tiulį iki grindų, padėliojome ant kilimų pagalvių ir dviejuose kampuose pastatėme vazas su dirbtinėmis gėlėmis. Ant sienos kabojo paauksuotas laikrodis, Mekos nuotrauka ir sura iš Korano, aukso raidėmis išgraviruota lentoje. Priestate buvo labai gražu ir visus svečius močiutė vesdavosi tenai.“ Knygoje vaizduojama moralinė kaimo atmosfera taip pat nėra idiliška: „Liežuviai ilgi, po dienos kitos jie būtų taip mane apjuodinę, kad net jeigu būčiau skaisti kaip sniegas Šalbuzdago1 viršūnėje, žmonės vis tiek būtų įžvelgę manyje juodumą.“ Vyrai „kaip priklijuoti“ nuo ryto iki vakaro sėdi godekane2, moterys triūsia po namus, tempia sunkiais ąsočiais šaltinio vandenį, velka ant nugaros kauges šieno, liuobia gyvulius, kepa duoną, verda chinkalą3, audžia kilimus. Sukrečia gimdymo aprašymas.

Antroje knygos dalyje veiksmas vyksta mieste. Čia išryškėja socialiniai prieštaravimai ir kontrastai. Universitete, kur studijuoja Chadiža, „tik patys neturtingiausi studentai sėdasi į pirmuosius suolus – jie neturi tiek pinigų, kad per sesiją galėtų patepti dėstytoją, todėl mokosi“. Baisiausia, kad yra tokių dėstytojų kaip Chadižatė Abdulajevna: „Antrakursiai mus įspėjo, kad filosofijos nesimokytume, nes Chadižatė Abdulajevna, jei nesusimokėsi, niekam įskaitos vis tiek nepasirašys, net jeigu viską atmintinai iškaltum. Jinai visiems pasirašo tik už pinigus. Jos vyras – kietas mentas.“ Universitete daug baisių ir podraug juokingų dalykų – pavyzdžiui, šaudoma auditorijose, nors ant visų durų kabo dekano skelbimai: „Sportiniais drabužiais ir ginkluotiems įeiti draudžiama.“

Rusai ir Rusija mirtininkės akimis

Chadižos šeimos istorija ir jos likimo linija romane susieta su Šiaurės Kaukazo tautų istoriniu likimu: „Tūkstančių tūkstančiai žmonių žaliais mundieriais kaip banga užplūdo mūsų kalnus. Sniegas kalnuose nusidažė raudonai. Kiek žmonių žuvo tais laikais. Kiek tėvų, vyrų, sūnų ir brolių negrįžo namo. Jie puvo kalnų tarpekliuose ir miškuose. Ir nebuvo kam jų palaidoti. Tai mūsų istorijos pradžia.“ Achmedova labai gerai išmano Šiaurės Kaukazo tautų istoriją ir kultūrą: romane gausu istorinių, etnokultūrinių, geografinių nuorodų – čia ir šventasis musulmonų kalnas Šalbuzdagas, ir vestuvių papročiai, ir poetas Machmudas iš Kachabroso, ir Šamilis – Kaukazo tautų karo (1817–1864) prieš Rusijos kolonijinę invaziją vadas (1834–1859), – XIX a. Kaukaze įkūręs musulmonišką teokratinę valstybę imamatą ir kt.

Ir nors Achmedova susitikimuose su skaitytojais nuolat pabrėžia, kad „rusų romane nėra“, „Mirtininkės dienoraštyje“ aiškiai išreikštas požiūris į juos. Pirmas dalykas, kurį mažoji Chadiža sužino apie rusus:

– Seneli, o kas žudo mūsų brolius?

– Urusai žudo.

Ir rusės moterys kitokios: „…mūsų moterys tik dirba ir gimdo, o rusės – tik susitikinėja su vyrais ir puošiasi.“ Chadižos būsena, žuvus mylimajam Machačiui: „Stebeilijau į ekraną. Ten rodė serialą apie Maskvos miliciją. Nepajėgiau suvokti nieko iš to, ką jie kalbėjo, tarsi būčiau praradusi gebėjimą suprasti rusų kalbą. Arba tarsi jie būtų kalbėję nesuprantama kalba“, rodo, ką ši naivi mergaitė nesąmoningai kaltina dėl mylimo vyro ir būsimo savo vaiko tėvo mirties. Šis kaltinimas vis stiprėja, kol galiausiai Rusijos sostinė Maskva jos akyse virsta kažkuo panašiu į metafizinį blogio įsikūnijimą: „…visi tik bėga kaip robotai, kaip zombiai su savo reikalais ir į nieką nekreipia dėmesio. Parkris žmogus, niekas jo nepakels. Visi užsiėmę savimi. Aukščiausiojo jie nė neprisimena. Gyvena ta diena. Maskva – prakeiktas miestas. Ir tie, kurie jame gyvena, – ne žmonės, nes Aukščiausiasis seniai nuo jų nusigręžė.“

Štai kaip būsimąsias mirtininkes moko efendis Arifas: „Tai jie pakėlė ginklą prieš islamą [...]. Tai jų prezidentas pasakė: galabysime ir skandinsime išvietėje.“

Vežama per Maskvą, Chadiža svarsto: „Alache, tu dovanojai šitiems žmonėms šitiek gėrybių, o jie vis tiek tebėra godūs ir pikti. Kiek jiems dar reikia, kad pasisotintų? Kiek jiems reikia, kad jie liautųsi važinėję pas mus ir žudę?“

„Ach, o pro kokias kavines ir restoranus pravažiavome: „Šokoladnica“, „Coffee-House“. Pasidarė įdomu: kaži, kokius valgius ten patiekia? Veikiausiai tik labai turtingi žmonės gali vaikščioti į tokius restoranus, pamaniau. Alache, ko trūksta šitiems žmonėms? Ko jiems iš mūsų reikia?“

Apie Rusijos kaimą: „Atidariau langą. Jeigu tai kaimas, tai jis labai negražus. Nei kalnų, nei upės, tik lyguma. Prie vieno iš namų supiltos šiukšlės. Ir kaip ne gėda pilti šiukšles prie savo slenksčio?“

Apie rusų kultūrą: „Skaičiau Tolstojų mokykloje. Nepatiko. Jis taip pat blogas urusas. Dabar jau tikrai žinau, kad tarp urusų gerų nėra.“

Pilietinis karas ar džihadas?

Pasak Achmedovos, Čečėnija kovojo dėl nepriklausomybės, o Dagestane vyksta karas dėl islamo. Štai OMON’o kariai tapatina smogikus su musulmonais, o milicininkų tokiais nelaiko: „Baik, užtenka, Zuchra, – tyliai tarė dėdė. – Manai, man tai patinka? Ar žinai, kas buvo per urazą4? Atvažiavo Pskovo OMON’as, paklojo tuos smogikus, sukrovė lavonus į rietuves, patys čia pat susėdo: valgo, geria ir mus kviečia: prašom, vaišinkitės, vaikinai. Adilbekas sako – ne, negalime, pas mus urazas. O jie – įsivaizduoji, ko klausia?

O jūs ką, irgi musulmonai? – klausia jie. Na taip, sako Adilbekas. O tie atsako: ne, jūs ne musulmonai, musulmonai – va čia, ir rodo į smogikus…“

Efendis Arifas sako: „Mentai miršta dėl antpečių, o mes mirštame už savo tikėjimą. Mes norime gyventi pagal Alacho įstatymus, o jie mums neleidžia. Štai dėl ko žuvo jūsų sūnūs ir jūsų vyrai. Mes nebijome mirti, o jie bijo, nes, iškeliaudami į kitą pasaulį, neturi ką pasiimti, išskyrus nuodėmes, todėl jie taip ir laikosi įsitvėrę savo žemiškojo gyvenimo.“

Konfrontaciją Dagestane skatina ir prasta šalies ekonominė padėtis, skurdas. Chadižos dėdė Vagabas, atsakydamas į žmonos maldavimus nebedirbti milicijoje, sako: „O kur man dirbti? Tai parodyk tada, kur man dirbti? Ar čia bent viena gamykla yra? Ar koks fabrikas yra? Tikrai eičiau! Manai, man patinka kiekvieną dieną būti taikiniu?! Ar tau leis čia pradėti verslą?! Niekas neleis! O dėl ko aš dirbu?! Dėl jūsų! Ar man šito reikia! Rusikui butą Maskvoje nupirk! Namą pastatyk! Tai dėl savęs aš dirbu?!“

Neįtikėtini turtai sutelkti saujelės valdančiųjų rankose – štai kaip Machačius pasakoja apie savo tėvą – aukštą valstybės pareigūną, generolą: „Jis ir kiti, panašūs į jį vagys, pumpuoja pinigus iš Maskvos, tarpusavyje dalijasi. Anksčiau aš už juos pirkdavau auksinius žiebtuvėlius, laikrodžius ir mašinas. Bet daugiau taip nebegaliu!“

Vaizduodama Machačiaus santykius su tėvu, autorė atskleidžia mirtiną (romane jis baigiasi abiejų mirtimi) tėvų ir vaikų konfliktą.

Viename interviu Achmedova pasidžiaugė, jog „Kaukazo kritikai, perskaitę knygos rankraštį, nutarė, kad tiksliai aprašiau tą konvejerį, kuris atveda jaunimą pas smogikus“:

– Tada žiūrėk, – tęsė Hasanovas. – Žodžiu, tave nė už nieką sugavo, tu nieko nedarei, tik auginai barzdą. Ir tave, žodžiu, mušė dvidešimt penkiese, kankino, žemino, žodžiu, įvairiais metodais. Jeigu esi vyras, tu gi jau nebeatleisi?

– Iš karto klausimus tinkamai formuluok, jeigu ką, – atsisėdo Sulikas. – Jeigu žemino, verčiau mirsiu kaip vyras su ginklu rankose.

– Juolab kad tavęs anksčiau ar vėliau vis tiek ateis, – nusijuokė Ninu.

Sužeista sąmonė sergančiame pasaulyje

„Todėl ir nesuprantu, kam reikia nuolat kalbėti viena, kai gyvenime vyksta visai kas kita. Mes gi gyvename ne ausimis“, – sako Chadiža. Ji išdrįsta priekaištauti Alachui: „Jeigu Tu teisingas, kodėl neteisinga tai, ką Tu sukūrei? Jeigu sakoma, kad be Tavo valios nė plaukas nenukrenta nuo galvos, tai kodėl dedasi tokie dalykai?“

Autorė pabrėžia atkaklios ir smalsios Chadižos mąstymo ir asmenybės sunykimą, suprimityvėjimą, kai ji, netekusi Machačiaus, atsiduria musulmoniškajame pogrindyje: Chadižai verdant spurgas, ant vienos iš jų neva išryškėja arabiškais rašmenimis įrašytas žodis „Alachas“: „Bet aš nė svajoti negalėjau, kad Alachas skirs ypatingą savo dėmesį mano spurgai. [...] Kai žiūriu į ją, man norisi verkti iš džiaugsmo.“ Chadiža su kitomis merginomis vedama į mečetę pažiūrėti į mergaitę, kuri „išplėšė iš motinos rankų Koraną ir išmetė jį pro langą. Už tai Alachas pavertė ją žiurke.“

Gerasis efendis Arifas. Man atsivers rojaus durys

Trečia kūrinio dalis – nelyginant aprašytasis bėgimas nuo kalno: kai kojos pačios lekia ir negali sustoti. Jis prasideda tą dieną, kai nukaunamas Chadižos mylimasis Machačius ir ji priversta slėptis efendžio Arifo namuose: „Jis labai geras. Vadina mus seserimis ir niekada nepamiršta pasidomėti, kaip mums sekasi, kaip nuotaika. Niekada nežinojau, kad paprasti žmogiški santykiai gali teikti tokį džiaugsmą“; „Labai myliu efendį Arifą, jis man – kaip tėvas.“

„Gyvenu kaip sapne. Meldžiuosi, skaitau, valau, verdu, skalbiu. Esu pasirengusi kentėti ir nuolankiai kentėsiu, kiek reikės.“ Tačiau Chadižai nelemta ir tai:

Įžengiau į kambarį. Ant demblių sėdėjo vyriškiai. Anksčiau nesu jų čia mačiusi. Su jais – efendis Arifas. Pamatę mane, jie atsistojo.

– Tavo vyrą nužudė netikėliai, sese, – tarė vienas iš jų.

–  Ar tu pasirengusi tapti keršto įrankiu? – paklausė jis.

– Sese, atsakyk, – švelniai paragino efendis Arifas.

Išgirdusi jo balsą krūptelėjau ir prisiminiau, koks geras jis buvo man visą tą laiką. Kaip atstojo man brolį ir tėvą. Kaip skaitė mums šventąsias knygas. Nejau galėjau būti tokia nedėkinga ir neįvykdyti bent vieno jo prašymo? Pajutau galvoje smėlį. Norėjau miego. Nebeturėjau jėgų stovėti su padėklu priešais juos. [...] Linktelėjau – taip.

Ne tik silpnumas

Achmedova tvirtina, kad bene svarbiausia priežastis, kodėl merginos tampa mirtininkėmis, – fanatizmas ir silpnumas. Romane atskleidžiamos negailestingos manipuliacijos ir spekuliacijos musulmonų brolybės tema – Chadiža romano pabaigoje aukojama kaip telyčaitė:

– Sese! – Aslanas parietė kojas. – Alachas pasirinko atpildui šią dieną. Imanas5 susilpnėja ir sutvirtėja. Neleisk imanui nusilpti, o silpnumui užvaldyti tave.

Aslanas, taręs „bismiliachi rochmani rachim“, uždėjo diržą man ant pilvo. Nežinau, kas tą akimirką nutiko, bet staiga pajutau, kaip pilve sujudėjo kūdikis. Jis buvo gyvas ir baksnojo mane. Griebiausi rankomis už pilvo ir laikiau jį apglėbusi, kol kūdikis judėjo. Bijojau atitraukti rankas, bijojau, kad jis ir vėl numirs. Norėjau, kad jis mirtų. Bijojau, kad jeigu patrauksiu ranką, kūdikis iškris. Bijojau, kad jis gyvas.

– Nebijok, nuleisk ranką, diržas nenukris, aš gerai jį pritvirtinau, – tarė Aslanas.

Epilogas. Das ewig Weibliche

Prisakau sudeginti savo sąsiuvinį. Pati nespėjau, vyliausi, kad dar turiu mėnesį ar bent savaitę, bet bilietą į rojų man nupirko tą pačią dieną, kai Alachas pasirinko mane. Šis sąsiuvinis priklauso man. Čia viskas apie mano gyvenimą. Prisakau jo neskaityti.

Toks yra paskutinis sakinys. Tai kraštutinis neigimas. Visiška neviltis. Užsidarymas mirties taške. Ir jokio katarsio. Mes jo nenusipelnėme…

Leonidas Donskis rašo: „Blogis nėra vien karas ir totalitarinės ideologijos. Jis šiandien dažniau slypi nereagavime į kito žmogaus kančią, atsisakyme suprasti kitus, nejautroje ir akyse, nusuktose nuo tylaus etinio žvilgsnio.“ Šiame kūrinyje, regis, sukoncentruota visos kūrinijos trauminė patirtis. Kančios ir skausmo jame tiek daug, kad atrodo, jog pasaulį netrukus ištiks sprogimas ir visiška nejautra. Šį romaną galima priskirti prie kūrinių, signalizuojančių apie iškrypusią pasaulio sanklodą. Man tai yra kūrinys apie žūstančią pasaulio anima. Vienas iš svarbiausių, simbolinę prasmę turinčių epizodų – negyvos dukrelės gimimas. Ją pagimdo vyro sumušta Nadira.

Iš kančios ir skausmo persmelktos pasaulėjautos gelmių veikiausiai gimė ir Achmedovos klausimas kultiniam prancūzų rašytojui Bernard’ui Werberiui, iš kurio rašytoja neseniai ėmė interviu Paryžiuje, – ką šis atsakytų, jeigu Dievas į jį kreiptųsi: „Klausyk, žmogau, aš ketinu sunaikinti žmoniją. Žmonės nuolat medžioja vieni kitus, kariauja, dergia planetą. Įvardink man bent vieną žmonių savybę, dėl kurios turėčiau jų pasigailėti.“ Werberis atsakė, kad tai – kūrybinė vaizduotė. Achmedova veikiausiai tartų, kad tai – gebėjimas pasirūpinti kitais. Susitikime su skaitytojais, kur buvo pristatoma ši knyga, rašytoja sakė: „Jeigu rūpinsimės vienas kitu, visų istorijų pabaiga bus laiminga…“

Visgi ar įsivaizduojate sausakimšą Maskvos metro vagoną piko valandą? Ar jame įmanoma pažvelgti kitam žmogui į akis, išgirsti jo kūkčiojantį kvėpavimą ir pajusti, kaip jam skauda? Ar pasaulis netapo panašus į tokį vagoną, kuriame tai paprasčiausiai nebeįmanoma? Achmedova puikiai jaučia destruktyviuosius pradus: „Ištverti tvarte gali tik gyvuliai.“

____

1 Šalbuzdagas – 4142 m aukščio kalnas pietrytinėje Centrinio Kaukazo kalnagūbrio dalyje, Dagestano teritorijoje. Viena iš svarbiausių viso islamiškojo pasaulio šventenybių. Į jo viršūnę liepos–rugpjūčio mėnesiais kasdien užkopia šimtai piligrimų. Sakoma, kad dukart užkopus į šį kalną atleidžiamos visos nuodėmės. Tai prilyginama kelionei į Meką.

2 Godekanas – vieta, kur vyrai kasdien renkasi aptarti svarbiausių kaimo reikalų.

3 Chinkalas – patiekalas, kurį sudaro kartu valgomi stori purūs sultinyje virti paplotėliai iš miltų, kefyro ir sodos, virta aviena (gali būti ir vištiena), avienos (vištienos) sultinys ir sviesto, žalumynų, česnakų ir pomidorų padažas.

4 Urazas – musulmonų pasninkas.

5 Imanas – žmogaus tikėjimas.