CYRIL WONG. Eilės

Cyrilas Wongas gimė 1977 m. Singapūre. Yra išleidęs devynias poezijos knygas ir savitų pasakų rinkinį. Poezija publikuota „Atlanta Review“, „Fulcrum“, „Poetry International“ ir įvairiuose Anglijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Australijos, Filipinų, Honkongo leidiniuose. Poezija versta į užsienio kalbas, naudota teatrų pastatymuose bei šokio ir muzikos kompozicijose. C. Wongas apdovanotas Nacionaline meno tarybos jaunųjų menininkų premija (2005) ir Singapūro literatūros premija (2006). Redaguoja internetinį poezijos žurnalą www.softblow.org.

Pabaigos daina

Pagaliau esu miręs. Kadaise vaikystėje
dainavau dainą, po to vėl padainavau
tą pačią dainą, kai atsibudau suaugęs.
Nors šį sykį su ironija.
Nuskambėjo gražiai, bet liūdnai.
Gražiai ir liūdnai.

Tikiuosi vėl padainuoti, kai mano karstas
užsičiaups kaip burna, melodija
išsivynios iš mano pomirtinio gyvenimo,
tada įeis į dabartį kaip aidas –
arijos šmėkla gyvame ore.

Ar patys nusprendžiame
delsti?

O jeigu nėra
šviesos

nei ramybės.

.

Ką mano šmėkla matė

Atvirą spintą, drabužius,
kurie kadaise žymėjo
asmenybę:

veidrodį, atsigrįžusį
į kambarį,
pakartojantį tuštumą.

Viena siena
po kitos, kiekviena
mažesnė už užuolaidą.

Nuslystu į kitą pusę.

Kai nejudu,
grindys
apsimeta,
kad mane laiko.

Pirmieji namai

Atsibundu ten, kur kadais gyvenau.
Virtuvės stalas pamažu iškyla, aiškiai

tarsi sapne. Surištom už nugaros
rankom į stalą žiūri apsvaigę užsičiaupę
spintos ir kėdės.

Niekas nežiūri į klumpes, ant grindų
besibučiuojančias, atsirėmusias viena į kitą.

Sofa, ant kurios praleisdavau popietes
belaukdamas tėvų, sugrįžtančių iš darbo,

skaitydamas lovoje ar sėdėdamas prie stalo,
seneliui medituojant prie „Guinnesso“ stiklo.

Kiaušinio trynys, kylantis ir krentantis
stiklinėje, kaip saulė tirštoje naktyje,

dabartis perplaukia mane.

Esu vėl vaikas, stovintis šiame balkone,
pasiduodantis vienatvei, kurią tada
mokėjau mylėti.

Eilė vazoninių gėlių, niūniuojančių
į taktą dienos šviesai, o debesys –
didingos laivų burės,

besiplaikstančios nesustabdomoje
ateities audroje.

Tiltai

Paslaptis išsaugota net nuo savęs:
kai griūva tiltai

tarp įsivaizduoto
ir ištarto žodžio,

tarp to, ką sakau
ir ką tu girdi.

Jei galėtum sulėtinti
laiką, gal galėtum

net išgirsti juos griūvančius.
Ilgamečiai tiltai, kuriuos mūsų širdys

pasirašo sutrupinti,
susmunka

per vidurį palikdami
oro aiktelėjimą
tarp dviejų krantų, nutolusių
dėl neištartų tiesų,

dėl tūkstančių maldavimų suprasti.
Iškyla naujų pavidalų

tiltai, nepabaigiami –
jie griūna vėl.
Galbūt tai

toks mūsų gyvenimo laikotarpis,
kai tiltai,

kurie tebestovi,
yra tie, kurių pasigendame,