ALFAS PAKĖNAS. Eilės
sau pačiam
pagoniškomis akimis
ilgai žiūrėti į Lietuvą
taupyti žodžius
nieko nedailinti
nevirti putros
į daiktus žvelgti
žvėries ar žirgo
žvilgsniu
.
tam krašte
kur palangėj
žaliuojantis smidras
seni koriai
priemenėj
tam krašte
pasileisdavo moterys
plaukus
vėliau ištekėdavo
vakarais patekėdavo mėnuo
tam krašte
aš gimiau
ir buvau įmatrikuliuotas
į pavasario
tyrą beržyną
.
melioracija
po žeme užkasti sodai
visas Trainių kaimas po žeme
visas kaimas danguj
pasiėmęs su savim rugių lauką
palikęs obelis žemei
jų žiedai purvini po žeme
sutrinti buldozerių
kamienai dar neseni
pilni gyvybės syvų
gindavos nuo buldozerio peilio
paskleisdavo aitrią rūgštį
sužeisto beržyno sula
nutekėdavo žemės gyslomis
užverstas šulinys
krapštėsi žemes iš burnos iš akių
atviros buvo
šulniakasių kadais atvertos gyslos
tekėjo vanduo bet jis buvo purvinas
vandens pašaukimas būti švariam
ir judėti viršun
kad kažkas atsigertų
nusiplautų pavargusias kojas
užkastas giliai paauglio dviratis
užversta pirtis
kur prausdavosi kaimo žmonės
liko tik varinis kaušas vandeniui semti
iš verdančio katilo
liko išdraskyti pempių lizdai
ir Pranciškus Bugenis žydinčiuos rugiuos
tarsi Vaižgantas senoj fotografijoj
.
1
speigas
ankstyvą rytą
šerkšnota
šampaninė obelis
lyg stiklinė taurė
juodas strazdas
joje užgieda
ir man baisu
kad ta obelis
nesudužtų
2
ak tie kreščenskije morozy
iš Rubcovo randuoto eilėraščio
violetiniai dūmai virš miesto stulpu
visur traškantis speigas
šalčio ūkanos Kauko laiptuos
ak dabar užsukus į Nemuną
su Donaldu išgert degtinėlės…
.
L. D.
aukštaičių rašytojas
šiurkštaus milo kelnėm
vešlūs plaukai
lyg skiepytos alyvos žiedai
stori akinių stiklai
ir kvapni aukštaitiška tarmė
grubi šviesuolio prasčioko kalba
vis minėdavo Mariją Gimbutienę
Algirdą Julių Greimą
skandalus keliantį Galdiką
sakydavo laikas
visu reikalu trenkti į galvą
kol dar neatsikvošėjo
ir trenkdavo
aukštaitiškai kietai suveltais
milo žodžiais
.
pasiilgimas anų dienų Kauno
kur gyveno derlingas vyras
Vaižgantas
prasidėjęs iš Vaizgantės ir mėnulio
praėjęs rudeninę lino kančią
linmarkose jaujose ir mintuvuose
vis prisikeldamas lino žydėjimuos
gavęs švento Juozapo vardą
balintas vasaros pievose
baltas tarsi
kanauninkas Tumas
gimęs būti Vaižgantu
davatkėlės Pilytės Sapinskaitės laiškas Vaižgantui
dvasiškas Tėveli
neužpykit
aš čia turiu Jums pranešti
ką girdėjau
praeitą sekmadienį Svėdasuos
mat Kaune negeri žmonės šneka
(pati nemačiau ale girdėjau)
būk tai kunigas vaikščiojot
su kokia ponia ar pana
Linksmakalny už parankės
vaikščiojot ir sėdėjot vienudu
lig šiol aukštoj pagarboj buvot
pasisaugokit
kad nenustotumėt
kunigiškos garbės
bučiuoju rankelę
.
laimingas tada buvo Vaižgantas
Dievo Kūno procesijoj
aplink Vytautinę bažnyčią
ką tik grįžęs iš Romos
baltai apsitaisiusios mergaitės
jam bėrė po kojom gėles
o širdis ir galva
buvo pilnos kažko
ką būtina tuoj užrašyti
kas turi pavirsti purslojančia beletristika
aukščiausia aukštaičių poezija
.
pražysta alyvos
ir ima kvepėti muziejus
ne švarraščiais jazminų
o juodraščiais mažakalbių poetų
Maironis tą žydesį ima
ir lyg vaistus palieja
dūluodamas savo sodne
nelyg tamsiarūbis atletas
tai ne sodnas
o rojus kur renkas kūrėjai
žemėj praėję skaistyklą
ir nieko jiems nebeskauda
tam sodne telpa visi
grafomanai poezijos vagys
išgėrę komunijai vyną paskirtą
štai žydintis klasikas klevas
štai ieva balta suknele
tarsi Salomėja
ir žalias lyg juokas žilvitis
ateikit lankytojai
įsteikite uniją
šįvakar prelatas Maironis
dalina Komuniją
poezijos pavasaris
prašviesėjusios
poetų fizionomijos
Baltuškevičius
su žydinčia šakele rankoj
skaito savo memorijas
cigaretės dūmas
besiraivantis sodo gilumoj
garbingos talentų varžytuvės
bus nustatytas jų lyginamasis svoris
visi tokie modernūs
nebepiešiantys vaizdo
nebesižavintys metaforom
taip galvojo Maironis
besiklausantis
ne iš dangaus
o pro pravertą
savo miegamojo langą
