Apie intelektualus, filosofus ir tironiją

VYGANTAS VAREIKIS

XIX amžiuje buvo galima tikėti, kad tironija ir diktatūros yra praeities dalykas. Europa įžengė į modernybės amžių, ir visi žinojo, kad sudėtingos modernios visuomenės tiesiog negali būti valdomos senosiomis despotiškomis priemonėmis. Modernios visuomenės, buvo manoma, vis dar galėjo būti autoritarinės, jų biurokratija – abejinga ir žiauri, bet jos negalėjo būti tikros tironijos. Dabar žinome, kokia klaidinga buvo ši nuomonė. Putinas Rusijoje ar Lukašenka Baltarusijoje savu pavyzdžiu įrodinėja, kaip XXI amžiaus visuomenėse gali tarpti tironija. Tiesa, haremai, eunuchai, vieši nukirsdinimai aikštėse, rankos bučiavimas valdovams ir kiti egzotiški senovės imperijų atributai nugrimzdo į praeitį, bet jų vietą užėmė propagandos ministrai, narkotikų baronai, „Gazpromas“ ar Šveicarijos bankininkai. Tironai išliko. Tironijos problema yra sena kaip pasaulis, bet jos intelektualūs šalininkai – tai jau naujiena. Kai XX amžiuje Europa pagimdė dvi tironiškas sistemas, komunizmą ir fašizmą, ji taip pat pagimdė ir naują socialinį tipą – intelektualus tironofilus.

Savo knygoje „Opiumas intelektualams“ prancūzų filosofas Aronas aprašė modernių intelektualų atsiradimo istoriją nuo Apšvietos laikų ir parodė, kokie nekompetentingi ir naivūs pasirodė intelektualai kaip klasė, kai teko susidurti su rimtais politiniais reikalais ir išbandymais. Jo nuomone, intelektualai turėjo būti tik objektyvūs skirtingų politinių sistemų stebėtojai, vertinantys ir lyginantys jų santykinių neteisybių proporcijas. Šiandien Europos Parlamente posėdžiaujantys intelektualai deputatai taip pat yra šališki romantikai politinių iššūkių akivaizdoje. Kaip ir intelektualai prancūzai, kurie tarnavo XX amžiaus tironijai, t. y. savo kūriniuose garbino Sovietų Sąjungą ir Staliną.

Politika ir domėjimasis politika tampa nemadingu dalyku. Taip buvo ir XIX amžiaus Vokietijoje, kur nuo visuomenės universitetuose užsidarę mokslininkai savo veikaluose siekė asmenybės ugdymo tikslų ir tik žurnalistai išdrįsdavo rašyti apie politiką. Vėliau nacizmo metais kai kurie intelektualai siekdami ginti vokiečių tradiciją kvailai įsivėlė į politiką. Paskui dauguma nutarė, kad jų posūkis į politiką buvo klaida, ir vėl užsidarė savo kabinetuose bei laboratorijose.

Kas stumia kai kuriuos žmones tironijos link? Graikų filosofas Platonas manė, kad tai ta pati jėga, kuri kitus žmones pastūmėja į filosofiją. Kai kurie patiria daugiausia tik kūniškus troškimus ir patenkina juos savo kūnu, o tie, kurie turi trokštančias sielas, tampa filosofais ir poetais arba „rūpinasi teisingu vadovavimu miestams ir šeimynoms“, t. y. politiniu uždaviniu.

Kaip rašo Platonas, filosofiškas gyvenimas nėra savęs išsižadėjimas; tai kontroliuojamas erotinis gyvenimas, kuriuo tikimasi pasiekti tai, ko nesąmoningai ieško meilė, – amžinąją tiesą, teisingumą, grožį, išmintį.

Nedaugelis pajėgia gyventi tokį gyvenimą. Tačiau kiti tampa visiškais savo impulsų vergais ir niekas negali jų sustabdyti. Tokius žmones Platonas vadino tironais.

Sokratas apibūdina tironišką sielą kaip tokią, kurioje meilės beprotybė atmeta visus apribojimus ir paverčia save valdove. Filosofas taip pat pažįsta meilės – išminties meilės – beprotybę, tačiau neatiduoda jai savo sielos. Platonas „Valstybėje“ rašo, kad tarp sielos tironijos ir tironijos politiniame gyvenime yra ryšys. Kai kurios tironiškos sielos tampa miestų ir tautų valdovėmis ir pavergia savo meilės beprotybei tautas. Tačiau tokių tironų pasitaiko retai. Pasak Sokrato, yra ir kita, įprastesnė, tironiškų sielų rūšis, kurios įeina į politinį gyvenimą ne kaip valdovai, o kaip mokytojai, oratoriai, poetai – šiandien mes juos vadiname intelektualais. Šie žmonės pavojingi, nes jie „nudeginti“ idėjų. Tokie intelektualai žavisi minties pasauliu, bet, priešingai nei filosofai, negali valdyti savo aistrų; jie aistringai pasineria į politinę diskusiją, puola rašyti knygų, sakyti kalbų, duoti patarimų įvairiose srityse. Šiais laikais – rašo komentarus tinklaraščiuose ir feisbuke. Tokie žmonės laiko save nepriklausomais mąstytojais, tačiau tiesa yra ta, kad juos tarsi bandą gena jų vidiniai troškimai ir permainingos publikos pritarimo siekis.

Uždavinys nuversti ar pakeisti tironiją gali būti per sunkus, tačiau uždavinys tobulinti intelektinę savikontrolę yra pasiekiamas. Štai kodėl pirmoji filosofo, kuris pasijunta apsuptas politinio ir intelektinio sugedimo, pareiga yra atsitraukti. Filosofas Arvydas Šliogeris yra apie tai kalbėjęs. Sokratas tikrojo filosofo likimą netobulame mieste lygina su padėtimi tarp laukinių žvėrių atsidūrusio žmogaus, kuris nenori prie jų prisidėti, darydamas neteisybes, o būdamas vienas negali pasipriešinti jų žvėriškumui. Jis išlieka orus ir rūpinasi savo reikalais.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (I.30)