Ranka hologramoje

MONIKA LIPŠIC

Juk kas – gyvenimas? Šešėlis,
Iliuzija, apgaulė, šmėkla.
Sapne net iš didžiausio gėrio
Tik trupiniai menki palieka.
Gyvenimas – sapnai spalvoti,
Užmigus mums jie išsapnuoti.

Pedro Calderón de la Barca,
„Gyvenimas – tai sapnas“, 1635

Performatyvumo prisotintoje realybėje norėčiau parašyti paprastą sudėtingos parodos recenziją – turiu omenyje lapkričio 25-ąją Šiuolaikinio meno centre atidarytą Raimundo Malašausko „Fotofinišą“. Tačiau rašysiu apie parodą iš vidaus. Tokią teisę man suteikia mano pačios atvaizdas vienoje iš šios parodos hologramų.

Vos prabylu apie tam tikrą nesusipratimą, susijusį su publikos ir šio renginio santykiu, mano dešinioji ranka pati šoka viršun, o kairioji tuo metu užspaudžia burną. Juk daugybė tų, kurie atėjo į „Fotofinišo“ atidarymą, vienaip ar kitaip dalyvavo kokioje nors Raimundo Malašausko pasiūlytoje choreografijoje; eilėje, susiraičiusioje prie parodos atidarymo proga sumaišyto „Vilnius Sling“ kokteilio, iš lūpų į lūpas keliavo projekto dalyvių pasakojimai.

Čia, hologramoje, nugirstu daugybę istorijų. Prieš akis matau ir kitą hologramą – ji jau rodyta kitoje hologramų parodoje galerijoje „Tulips&Roses“ Briuselyje (2011 m. balandžio 23–birželio 11 d.) drauge su visa „Who’s Face Rings the Bell“ serija. Jai pozavo dvyniai Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai. Pasukusi galvą tam tikru kampu matau juos kaip vieną asmenį. Pamoju jiems iš pradžių viena, paskui ir kita ranka.

Kadangi viena iš hologramos gamybos proceso sudėtinių dalių yra filmavimas, taigi – kinematografija, kuri perteikia praeitį, tikriausiai turėčiau kalbėti dar ir iš praeities. Bet juk čia laikas egzistuoja keliose dimensijose, ar ne?..

Kairioji ranka: 1926 m. Gertrude Stein panaudojo kompoziciją kaip aiškinimo būdą rašydama linijinį tekstą – esė „Kompozicija kaip aiškinimas“. Paprastai akis sukuria vienbalsį santykį tarp teksto elementų. Tų, kurie kliaujasi tekstu kaip pasaulio pažinimo priemone, sąmonėje pasaulis tvirtai laikosi linijinės struktūros. Tačiau tam, kad suvoktume holograminę parodą, reikia pasitelkti visapusišką skaitymo būdą – skaitymą be tvarkos. Tvarka egzistuoja tvarkų įvairovėje. O kaip parodos atidarymo proga sakė choreografas Maestro Algirdas Stravinskas, šokanti sovietinės Lietuvos padangės žvaigždė, „niekada nesugausi momento, kas kur kaip ir kame slypi, koks yra toksai įdomus reiškinys, kad nesugebi pagauti momento, kur tikrai yra pats tas reikalas, kurį tu norėtum pamatyti. Ir jei jo nematai, tai labai puiku. Čia toks abstrakt momentas, kuris gerbtinas.“

Ieškodama to momento, kitaip tariant, ieškodama nematomybės struktūros, visuomet jaučiau pagarbą matematikams. Ypač tiems, kurie dirba (šoka breiką) tikimybių teorijos, taikomosios geometrijos ir topologijos srityse. Tad šiuo atveju įsivaizduoju be galo iškreiptą topologinę formą – objektą, siejantį visas „Fotofinišo“ galimybes vienoje erdvėje (realioje, įsivaizduojamoje arba simbolinėje ir be galo iškreiptoje). Viso renginio topologinė kompozicija tuomet veikia kaip, galima įsivaizduoti, slydimas išlenktu, padaugintu Möbijaus juostos paviršiumi į hologramą ir vėl iš jos. Kelionė gali prasidėti bet kuriame taške, už kurio lėtai judinant galvą užkliūva žvilgsnis. Visa, ką pamatysi, taps dėmesio centru. Kad pamatytum hologramos gylį, užtenka pasukti galvą. Ir gurkštelti „Vilnius Sling“. Maršrutas pavadinimu „Fotofinišas“ niekuomet nesibaigia – fokusuojamas centras keičiasi, kartojasi, kiekvienas jų įtraukia į vis naują santykių rinkinį. Pasirink tašką holografinėje Möbijaus juostoje ir pamatysi, kaip jis dauginasi ir persikloja. Trijose tamsioje ŠMC salėje išeksponuotose hologramose prieš akis išnyra kita paroda (ar parodos).

Dešinioji ranka (jau kurį laiką bandžiusi atkreipti kairiosios dėmesį): Dėmesio centre yra ir aktoriai iš Peterio Ustinovo pjesės „Fotofinišas“ 1982-ųjų pastatymo Jaunimo teatre. Aštuoniasdešimtmetis šios pjesės veikėjas sutinka save patį, tik šešiasdešimties, keturiasdešimties ir dvidešimties metų. Vaidmenį atliko keturi skirtingi aktoriai, bet scenoje juos galėjai pamatyti visus vienu metu – tarsi vienas žmogus būtų sudarytas iš keturių skirtingų. 2011-aisiais aktoriai jau nelabai ką prisiminė apie pjesę, bet jų susitikimas sukūrė situaciją, kuri buvo holografinė savaime. Jų prisiminimai tapo kažkuo kitu – pokalbio temose švytravo reinkarnacija, filmavimai, skaistumą praradusi oda, dvipusio veido efektas. „Galite filmuoti dešinę mano veido pusę, nes kairioji – visai kitokio tipo veikėjas“, – sakė Gerardas Žalėnas. Jis tapo Antano Šurnos atspindžiu, Arūnas Storpirštis – Elvyros Žebertavičiūtės. O gal Kristinos Andrejauskaitės, kuri kitoje hologramoje stovi priešais kažką panašaus į tapetą su antimis?

Kairioji ranka: Tai hologramoje Arūnas Storpirštis – kiškis?

Dešinioji ranka: Hologramoje aktoriai atsispindi veidrodyje, kurį rankose laiko projekto iniciatorius ar keli jų. Pirmasis Raimundas Malašauskas laiko veidrodį, kurio forma atkartoja bretonės galvos apdangalo siluetą Paulio Gauguino paveiksle „Regėjimas po pamokslo (Jokūbo kova su angelu)“ (1888) – tai buvo menininkės Rosalind Nashashibi idėja. Antrasis Raimundas prabėgus keletui minučių (vis dar filmuojant medžiagą tai pačiai hologramai) laiko jau kitą veidrodį – tai nedidelis Gintaro Didžiapetrio galvosūkis – kuris atkartoja pirmojo veidrodžio (ir pirmojo galvos apdangalo) kontūrą, tik jau įkypą. Kartkartėmis prieš akis išnyra ir nuotaikingi Elenos Narbutaitės sausainiai, „kaip dvimačiai vaiduokliai, praduriantys trimatės erdvės iliuziją“, pasak Jono Žakaičio.

Kairioji ranka: Parodoje hologramoje atsispindi ir yra rodomi dar keli personažai: Sarah Rifky, su Chiara Fumai besikalbanti Rūta Junevičiūtė (o gal Gerda Paliušytė?)… O kas gi čia, šalia infantės Margaritos ar Maribarbolos, gal tai barzdotoji Annie Jones? Visa paroda tiek hologramoje, tiek jos išorėje panaši į Diego Velázquezo „Meninas“.

Dešinioji ranka: Visų paveikslo figūrų neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu.

Kairioji ranka: Čia lygiai taip pat. Bet kadangi kiekvienoje hologramos dalelėje yra jos visuma…

Dešinioji ranka: …nors tai tiesa tik tuo atveju, kai holograma analoginė,

Kairioji ranka: O Malašauskas šioje parodoje ir nesistengia hologramos idėjos perteikti vien per skaitmeninę hologramą. Kiekvienas holografinis momentas (sausainis, antis, veidrodis, Audrey Cottin, Paulas Perry, Willemas Flusseris, dvi akordeonistės, grojančios Francio Alÿso dainą „Lupita“…) yra atskirtas nuo savo subjekto laiko ir nuo savo subjekto erdvės. Iš dalies galima atkurti visumą, nes hologramos laike neveikia priežastiniai ryšiai.

Dešinioji ranka: Vadinasi, jei kalbu iš hologramos, dar nereiškia, kad kalbu iš praeities.

Kairioji ranka: Visai teisingai. Tu ir esi laikas. Ir tu esi mano atspindys hologramoje.

Vertė Virginija Januškevičiūtė

Straipsnis pirmąkart publikuotas (anglų kalba) leidinyje „The Baltic Notebooks of Anthony Blunt“, http://www.blunt.cc/651193/notebooks/2/a-hand-in-a-hologram