Klaipėdos krašto diena

VYGANTAS VAREIKIS

2006 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą sausio 15-ąją įtraukti į atmintinų dienų sąrašą ir pavadino ją Klaipėdos krašto diena.

Nuo seniausių laikų tautos, gyvenančios prie jūros, yra ekonomiškai ir socialiai aktyvesnės už įsikūrusias žemyne. Miestai prie jūros atviresni gamtos iššūkiams, uostuose formuojasi specifinė bendruomenė, pasižyminti atviresniu mąstymu, kosmopolitiniu požiūriu, didesniu intelektinės ir politinės nepriklausomybės siekiu, taip pat ir glaudesniu solidarumo jausmu.

Lietuviai, viduramžiais pasukę į Rytus, į Eurazijos gilumą, sukūrė valstybę nuo „jūros iki jūros“, tačiau Baltijos pajūris Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nesudomino. Anot prieškario geografo Kazio Pakšto, Baltijos jūra nevyravo kuriant Lietuvos valstybę, pajūris čia nebuvo pakankamai vingiuotas, įlankomis iškarpytas ir salomis nubarstytas, tad valstybė kūrėsi žemyno gilumoje, o tai didino lietuvių izoliaciją nuo kitų tautų.

Kada gi buvo atsigręžta į jūrą? Skirtingai negu latviams, kurie turėjo Rygą ir XIX a. pabaigoje pradėjo įsisąmonintos jūrininkų rengimo, tautinio laivyno ir kartu latviškos jūrinės tradicijos kūrimą, lietuviams jūreivystė dažnai siejosi su sielių plukdymu Nemunu ir laivyba Lietuvos upėmis. Nebuvo tinkamo priėjimo prie jūros. Palangoje švartuodavosi vienintelis grafo Tiškevičiaus garlaivis, tad nenuostabu, kad pirmuoju Lietuvos uostu tapo Jurbarkas.

Šiandien, atrodytų, latviai turi didesnę manevro laisvę plėtodami Rygą, Ventspilį ar Liepoją, kaip ir estai, turintys Pernu, Paldiskį ir naująjį Talino uostą. Be to, Klaipėda geografiškai yra nuskriausta – nors ir apsaugota nuo didžiųjų audrų, ji yra „įkišta“ į Kuršių nerijos žiotis, todėl uosto plėtros galimybės pietų kryptimi ribotos. Tačiau, kaip parodė praeitų metų Klaipėdos uosto krovos kompanijų rezultatai, – jos perkrovė apie 37 mln. tonų krovinių ir aplenkė jungtinį Talino uostą, – jūrinę tradiciją lietuviai perėmė sėkmingai.

Už vienintelį Lietuvos išėjimą į jūrą reikėtų dėkoti 1923 m. sukilėliams ir šio sukilimo organizatoriams iš Lietuvos. Ar turėtumėme vėjų košiamą uostamiestį ir pajūrį šiandien, jeigu ne įvykiai prieš 89 metus? Galima tuo ir suabejoti.

Šiandien istorikų tyrimai rodo, kad perrengtų lietuvių karių ir šaulių rinktinei vadovavo Lietuvos žvalgybininkas Jonas Budrys-Polovinskas, žygį koordinavo Lietuvos kariuomenės generalinis štabas, o politinis operacijos vadas buvo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Pati karinės operacijos eiga, dalyvių sudėtis ir ginkluotė jau tada nebuvo paslaptis nei vokiečiams, nei prancūzams, nei lenkams. Nors visiškai slaptas 1923 m. sausio 6 d. keturiais egzemplioriais išspausdintas įsakymas ypatingos paskirties rinktinei buvo išduodamas pasirašius asmeniškai į rankas, informaciją jau sausio 7 d. gavo sunerimęs Santarvės valstybių komisaras Klaipėdoje Gabrielis Petisné ir informavo Paryžių, kad lietuviai Klaipėdoje netrukus panaudos jėgą. Drąsus žygis pasibaigė Klaipėdos užėmimu, o tai buvo svarbiausia. Po derybų vasario 17 d. ambasadorių konferencija paskelbė sprendimą dėl Klaipėdos perdavimo Lietuvos suverenitetui, o po trijų dienų prancūzų karinė įgula ir civiliai įlipo į karo laivą Klaipėdos uoste ir paliko miestą. Į Klaipėdą įžengė lietuvių kariuomenė.

Tiek tarpukariu, tiek po karo emigracijoje 1923 m. sausio sukilimą lietuviai vertino kaip Klaipėdos krašto atskyrimą nuo „pamotės“ Vokietijos ir sugrąžinimą tikrajai „motinai“ Lietuvai, o vokiečiai tai laikė krašto atskyrimu nuo Mutterland (arba Vaterland, atsižvelgiant į kontekstą). Lietuvininkas Ansas Lymantas emigracijoje leistame „Lietuvos pajūryje“ ne kartą yra pažymėjęs, kad nuo to momento, kai Santarvės valstybės pradėjo derybas dėl Klaipėdos, Lietuva pirmą kartą savo istorijoje tapo jūrine valstybe, o tai buvo didelis įvykis mūsų tautos istorijoje.

Vėlesni įvykiai parodė, kad be Klaipėdos Lietuvos istorinė raida būtų komplikuota. Ekonominis Lietuvos valstybės pajėgumas ir atsigavimas tarpukariu buvo sąlygotas maisto produktų eksporto per Klaipėdos uostą. 1939 m. pavasarį praradusi Klaipėdą Lietuva prarado galimybę efektyviai eksploatuoti negausų laivyną ir gauti daugiau pajamų į valstybės biudžetą. Smėliu užnešama Šventoji net šiandien nėra jūrinė alternatyva.

Žymus prieškario teisininkas profesorius Mykolas Römeris pabrėždamas Klaipėdos reikšmę konstatavo, kad  „jūra yra Lietuvos laisvės, jos pajėgumo ir drauge jos politinės orientacijos pamatas“.

Turint omenyje pastaraisiais metais ryškėjančią geopolitinę Lietuvos orientaciją į Skandinavijos šalis, skamba gana aktualiai.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (I.16)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.