VYTAUTAS KAZIELA. Eilės

ėjo keliu sustojo
stovi skersas
galugerkly

būna kai ašaros baigias
o kalba
neprasimuša

būna kai žodis lūžta
netgi į dulkes
sutrupa

būna išlieka randas
kai atmintį
užsiuva

.

nesakai
tavęs nemylėjau
sakai neatsimenu

išsitrynė
sakai išbluko
išeidamas nepasiėmiau

niekad nebuvom priešai
ir draugai
niekada nebūsim

kiekvienam gyvenimui
savas
o gyvename patyliukais

nesigirk sako brolis
pergalėm
neatsiliepk pralaimėjimais

pradžioje nuskambėjo žodis
o paskui
nutylėjimai

aš ir taip pasakiau
per daug
pataikaudamas savo tuštybei

nieko nelaukiu
nebent
sniego kuris užlygins

sielos įtrūkimus
požemių
karalystę

Dieve kokia baltuma
lapas nebus
niekada prirašytas

.

kalbėdamas
visada susipainioju
pradedu mikčioti teisintis

rankos ima drebėti
lyg glamžant
ne savo marškinius

randelis arba apgamėlis
būsit visi paženklinti

vyno prašiau neatnešė
vynas ąsočiuose perrūgo

mano Dievas sako
nėra ir nebus
kito gyvenimo

pažada
kad šito ir čia
užteks per akis

ir per gerklę

kaip molio
iš kurio kažkas
buvo daroma

kai ėmėme kristi
pradėjau
išmetinėti eilėraščius

vieną po kito
Dieve sakau kiek daug
šičia nereikalingo

.

žiemą gyvenimas
turi būti stipresnis
kažkuo panašus į liepsną

dega matai be dūmų
spragsėdamas
kažką nutylėdamas

mano kančių karaliene
to mes negalim išsaugot
susigrąžinti atspėti

.

kai aš numirsiu
pasakyk man tai
kad būtų
šiek tiek paprasčiau
neprisiminti

jei netyčia pasitaikytų
kitas gyvenimas
dar viena galimybė

.

Dieve ne savo lūpom
mums kalbantis
girdimas

užgimdamas
kad paskui negalėtum
dieviška prigimtimi
mūsų akių badyti

susikalbam
tik iš širdies
į širdį

.

nežinau kokiame laike
nežinau kurioje erdvėje
tu sutiksi save

dvi linijos
priverstos kada nors susikirsti
tėvo ir motinos

mums reikės visa tai pamiršti
matau senį einantį ne namo
bet vis tiek nuo savęs nepabėgsi

išeidavo netikėtai
pradingdavo suvisai
lyg paimti į dangų

realūs būdavo tik sapnai
vieversių lizdai
aukštumėlėse

.

esamasis laikas pasibaigė
būtasis nutolo į sutemas
va taip ir išmokau būti
kartu su visais nebūdamas

reikėjo ir tą nukryžiuoti
užmušti reikėjo būgnais
sako kartu ten buvęs
dar ir teisme paliudysiąs

.

kraštai tolimieji
keleivis
kažkur horizonte

aikštėje
statomos kartuvės
paprasčiau ir lengviau
nei būti
ir vėl nukryžiuotam

.

negali net įsivaizduoti
viskas yra netoli
net galėtum paliesti
blakstienom
pirštų galiukais užčiuopti
šiltas ramus
paslaptingas švytėjimas
vienišas žodis

.

Dievo padangtėje
šiek tiek per daug žmonių
ir mums nebelieka vietos

žiūrėk atidžiau žiūriu
iš čia į save ten sėdintį