DIANA ŠARAKAUSKAITĖ. Eilės
atsiskaitymas su Kajumi
Kajau negudrauki kad taip nebuvo –
tie geometriniai rakursai karalienė
tu vos sulaukei jos rogių
lėkei paknopstomis šliūžių randais šliaužei kad tik neatsilikus
nusipurtai prisiminimus rožės žiedlapius
Gerda nuovargis ir valandų amžinybėje atsikartojimai veidrodžiuose
brolis ar meilužis tu mylimas broli
lipnūs tavo saldūs pirštai
kiekviena krentanti snaigė
byzgia lyg bitė kanda miršta
iščiulpi saldaus jauno kūno geluonį bet kūnų ilgesys
bunka ir bunka kol vienądien daugiau nepabunda
tarp jų nuobodulio tobulos šešios kraštinės aptirpę apkartę
o — mes žinom mes žinom
pirštų pagalvėlėmis virpančiais kelkraščiais
ir mes taip ieškojom kelio
verkėm neradę o radę džiaugėmės atsikratę
Kajau išties tu juk negrįžai su Gerda
jos kurpaitės jos ėjimas jos kelionės
taip toli ir liūdniausia taip nereikalinga
visada galvojau apie tą akimirką
kai tu stiklu riešus susiraižai ir kraują išleidęs iš savo syvų
žiūri į ją ateinančią basakoję ir taip netinkančią
prie kraštovaizdžio prie krištolo ir rubino vėrinių
žiūrėdamas į save kraujo laše riedančioje ašaroje
žemyn galva atsikartojantį juose
grakščiau myli ir švelniai palengvėle sau atleidi
ir gerai Kajau taip ir reikėjo – nieko nepakartosi
nesileiski liečiamas ir nesiduoki mylimas
jos atsidavimo tobuli kampai susijungę tedera tik tarp savęs
ir grįžta į pirmagimtinę teisę atsirasti atminties ryškaluose
o ji vargšelė –
žiūrėki į tas kojas jei ji tikrai prarado kurpeles
žiūrėki į jos apdarą jei tikrai ji keliavo ten ir taip kaip sakosi
ji niekada neatleis tos kelionės vargų neužmirš
ji rodys nušalusius pirštus kaltindama už atliktus žygdarbius –
amžina meilė nepakeliama —- uždaryki duris.
toks šaltis jai išėjus toks patikimas šaltis
apgaubia saugias mintis apie kadais –
Pelenės išgryninimas
pamotės pavydas pilkais pelenais prikempa ant rasotų kojų
seno žmogaus kvėpavimas šalimais deginte degina veido ovalą
šulinio žiedais rieduliais ritiniais bręstantį kūną užlieja aistra –
pasilenkiu ir kibire tyvuliuoja debesys veido karščiu užpilti
o tai jis vis rodos jis ir jojo užsispyrimas ieškoti ko nepametus
varnos akylumas ir nuodėguliu pelenės vizijos pabraižymas –
neatpažinta pilka princesė
maža pėdele aukso kurpaite
tokios sausos sausos suspaustos mano lūpos
man patinka gyventi jei dar gyvenu
man patinka užsklandėlės
man patinka kerštas ir vien man laiminga pabaiga –
pažemintos godžiauodegės plekšnės
taip joms ir reikia –
nukapoti plaštakų pelekai už slapukavimą
pėdų nykščiai ir kulnai kraujuojantys
tai jums už kurpaitės matavimąsi
stiklai kaip dėlės sulenda į tarpupirščius
o man
o ką man
darbai paukščių nudirbti
bjaurūs skalbinius dergiantys gyviai štiš
vietiniai bežiponiai žvirbliai
sutramdyti ulbantys pašto karveliai jūsų vieta pakinktuose
spjaudau į ugnį kad jau ne pelenė
kad jau dūmais nedvokia plaukai ir aprėdai
kad panagės švarios
ak išties yra teisybė
yra teisybė šioje žemėje
išleidžiu princą į tolimas keliones
naujų kraštų plėšimus ir niokojimus
užleidžiu paukščius iškapoti akis visiems
kas matė kas prisimena mane kitokią
einant į bažnyčią kairę akį o grįžtant dešinę
kad neliktų nė vieno pilkojo liudytojo
nes man patinka karaliauti vienai
lėtai iš lėto palengvėle nulaižant nuo lūpų
varvantį gintaro medų –
ir taip gyvenu ligi šiolei jei dar nenumiriau ———–
bandau prisiminti kada nustojau juoktis
juokas
kas jo motina tėvas
kieno jis vaikas –
pribėgs būdavo taip nejučiomis ims ir supurtys
kitas akis įdės galvą apsuks apsvaigins – kokia jėga
tame bekūniame sūkury
griebia spaudžia į glėbį šildo užima kvapą —
dūsti trūkčioji aikčioji nepanaši į nieką nesavas balsas
lyg kitas kas būtų įėjęs neregėtas klajūnas svetimšalis praeivis sekundei
apsigyveno nulupo svogūninius šarvus
išaštrino jutimą lyg peilį
karštu skalpeliu akis atvėrė
kad ir vėl užmerktų…
o juoke
o mano vaike kuris pasimirei –
niekam o niekam apie tai neprasitariau
slepiu mirusį saugau yrantį tavo kūnelį vengiu kaimynų akių svetimautojo
žvilgsnių į duris pabeldus nustoju kvėpuoti
ir nė mirkt nė mirkt kol neišgirstu nueinančių žingsnių –
ir tada vėl
iš skiaučių iš juodų nėrinių skepetų lagaminų su kančių sidabru užmestais
kandžių paleistais rankdarbiais užklodais paklodais
ant rasotos veidrodžio kaktos žiūriu neatsižiūrėdama ir vis netikiu:
kūdiki mano spinduly auksavilni avinėli
iš juodos aguonos ištryškęs baltas pieno siūleli
iš čia tarp čia iki ten
jei taip dar atgytumei
jei taip dar sykį pervertumei adata audinį
ir sukabintumei su piršto oda
nusėtumei nupeltakiuotumei raudonais kraujo lašais taškais
kad pajusčiau —
nemėgstu važiuoti prietemos valandą
nemėgstu dulksnos pažemiu vėjo nešamų lapų
vis gūžčiojuos baidausi bandau pristabdyti apvažiuoti
lyg degančios šokčiojančios voverės iš tolo atrodo
lietaus genami popieriai laikraščių skiautės vaidenas
dūsaujančios sielos pažeme slenkančios sklandančios sau vietos nerandančios
belaikių sulaidotų už kapinių tvoros
nemėgstu miglos nes ten tolyn už posūkio
daugiau nėra
nei namų
nei žmonių
nei veidų
o užvis labų labiausiai bijau įsimylėjėlių
kurie eina savęs užsiklausę į vieną susilieję
kūnas kūne ranka rankoje lūpos lūpose
ėjom gatve
dulksnojo
Vilnius ir mes abu po pilka ūksminga drobule
tavo rankoje mano ranka
ir priešais artėjančios šviesos
staiga apsvaigau nutirpau Vilnių padegiau savo idėja kad taip lyg ant šlapio lapo paslydus
taip lyg vos vos bet nespėjus neužsižiūrėjus
neatsitraukus neatšokus šiek tiek pavėlavus
nuo apakinusių šviesų stačia galva tiesiai į tamsą
tavo rankos besilaikant —-
