DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės

Laukimas nepažinto

Palikto kvapo prakalbinti
negalima – kūnas, nepaliestas kūno,
lieka atviras vien

nakčiai – miestui be vardo.

Bet kas yra miestas be vardo? –
griuvėsiai, apleistos patalpos,
iširę nėriniai.

Laukiančios savo miestų upės
lieka tyros, dailiai vilnijančiomis
bangomis – kad apsivytų
kojomis, o jųjų pirštai naktį
sugriebtų Paukščių Taką
tuščios lovos ertmei.

Apie orą

Karščio sugeltos gėlės
yra pasidavimas vasarai,
kuomet visa ima mirguliuoti
lyg dujinis ekranas,

oda atsinaujina
išsinėrus gyvatei,
išnėrus akį dienai,
kuri verta nebent
ugnies stulpo.

Grįžimas į slėnį

Esu it kalnais paleista gazelė,
kurią tu lietei daugiau
negu žvilgsniu, –
ir atspindys vandeny atbaido,
todėl trokštu gerti,
trokštu žinoti, kuo tu buvai,

apipylęs mane auksu, karaliau,
turėjęs rankų sodą.

Šventadienio rūbai

Nušvitę namai,
netekę laiko,
yra namai, į kuriuos bus ateita.
Įmerkta į kvapą
ar jūrą šiugždanti
mėlyno šilko rankovė,
liečiama vien žvilgsniu, –
kaip lūpos –
ruošiamos dienai
ir vakarui – kiekvienąkart naujos.

Mintyse paglostau sunerimusį kambarį,
išlyginu visas veidrodžių jaudulio garankštis,

kol valau sau sielą
ir nereikalingą nusimetu
šilką nuo širdies.

Mėnesio sliuogimas

Ir surinkusi visus kvapus pievų,
išleisdama savąjį – paskutinį, –
tebūčiau ženklas
amžinos gamtos –
ją palieku kalbėdama:

diena yra pats gražiausias
eilėraštis, kuriai negaliu
atsakyti – rytoj.

Neatšaukti šventadieniai

Mintyse niekur neišvažiuoju –
pralenkiu jo šešėlį
vienu žingsniu
ir esu

įėjusi ten, –

nes net dievai žino:

kad mergaitės žydėjimas
nebūtų vienišas,
reikia miestu
pavadinto vyro.

Juodų plunksnų skliautas

Net ne šviesa, o paukščiu
visad tenorėjau būti.
Su laumžirgiu snape, be rūpesčio.