Niekada neišsižadėk ir mergos

VYTAUTAS KINČINAITIS

Valstybę valdyti lengviau negu save, vyrui – moterį. Seimo nario Sauliaus Stomos „demaskavimas“ spalio pradžioje Saulei kulminuojant meilingosios Veneros globojamame žvaigždyne tai patvirtina. Po kaip kurtinys raiste trumpai užsimiršusio politiko kauke pamatėme, ką ir numanėme ten esant. „Valstybės valdymo mene“ į froidiškosios pasąmonės sritį neišvengiamai patenka visa, kas netinka viešajam asmeniui. Grožio kriterijai kinta, bet ne žmogiškoji prigimtis. Tiktai dievai nesislepia po kauke, o pranašas, bankininkas, politikas, karvedys ar ekrano žvaigždė jau ne be nuodėmės. Tad ir ne be kaukės, kurią pasirinkti, dėvėti, o svarbiausia – laiku nusimesti irgi yra menas.

Seimūnas, smalsus (šioji savybė, herojaus tvirtinimu, ir pakišusi jam koją) rašytojas, gal kad gyvename Marijos žemėje, buvo pričiuptas lovon įmetęs savo knygą. Prieš porą metų ne taip jau nutolusioje Maskvoje „gražuolei manekenei“ vieną po kito semiant aktyvius Kremliaus kritikus žurnalistus, politikus, rašytojus su Viktoru Šenderovičiumi priešakyje kameros begėdiškai spoksojo iki pat nuodėmingojo veiksmo finalo. Tuomet, kaip ir pridera viešumo šūkiu „perestroiką“ pradėjusioje šalyje, visa juodoji medžiaga – coitus su sargiu, akrobatika lovoje, kokaino uostymas etc. – buvo prieinama plačiajai visuomenei, neišskiriant nė buvusių broliškų TSRS tautų. Kibererdvėje laisvieji postmodernieji vyrukai ir „daugkartinio naudojimo mergaitė Katia“ vartaliojasi iki šiol.

Kas, kad išviešinti jie atsižegnojo, atsižadėjo, atsimetė nuo savo poelgių, apmėtė kaltinimais FSB ir tą „amoralią mergšę“ – šaukštai po pietų. Iš tikrųjų, nebuvo nė ko gintis. Belaikės mitinė ir virtualioji erdvės yra susisiekiantys archetipų ir kartotės indai, kur pamatiniai gyvenimo siužetai dauginasi iki begalybės. Atlikdami tą veiksmą žmonės tebuvo savimi ir nieko šiame gyvenime nė negali būti tikresnio ir pastovesnio. Tad neišduok, žmogau, norisi šūktelti, neišsižadėk… būk savimi! Bet politikas, nors ir priklauso krikščioniškos pakraipos partijai, visgi politikas ir atrodo, kad jis, bent jau viešai, meluos ligi grabo lentos.

Tokia gynyba visų pirma rodo ne didvyrišką krikščioniškojo principo „Kas be nuodėmės…“ gynimą, ne susvetimėjimą su visuomene, o susvetimėjimą su pačiu savimi, asmenybės vientisumo praradimą. Štai čia ir kyla klausimas, ar verta tos savo prigimties išsižadėti. Kitaip tariant: ar tavo palangiška „meilė“ tiek teverta, kad buvus nebuvus? Ar politika tau uždeda tokį antspaudą, kad meilės patyrimas tampa tabu? Ar meilė tau tėra buvęs nebuvęs seksas, na, kažkokia laiku ir vietoje atliekama defekacijai prilygstanti higieniškai nepriekaištinga funkcija („mylėtis sveika“)? Kur dingo tas romantikų laikais išsvajotas meilės supratimas, kai dėl jos ne „aukojamasi“ savaitgaliui nuvykti prie jūros, o einama į pasaulio kraštą ir net jį peržengus krintama į bedugnę? Ne, šito nėra, nebėra, o gal ir nebuvo – tėra atsargus žaidimas ar pragmatiškas išskaičiavimas: seksas kaip politika. Tačiau sekso be meilės labai jau nemėgsta lovos reikalus akylai stebinti Venera. Jai nėra tokio dalyko kaip tik seksas. O su meile susietas seksas jau negali būti politiškai korektiškas.

Mirtingųjų protas persmelktas Eroso, istorija – mito. Istorijos vairas kaip buvo, taip ir lieka ne didžiavyrių ar karalių saulių, o dievų su Saturnu priešakyje rankose: revoliucijos ryja savo vaikus, laikas valgo politines partijas ir teorijas. Tarp Laiko rato stipinų švysteli ir vieno ar kito mažesniojo dievo veidas, dangiškas šypsnys ar grimasa. Istorijos kursą kaskart keičiančios antžmogiškos galios, apsireiškimo akivaizdoje paprastiems mirtingiesiems telieka išplėsti akis ir ištempti ausis. Politikoje, „kare kitomis priemonėmis“, Marso namuose balsą pakėlus švelniajai Venerai, politikas netenka plakatinio veido; karvedys pasideda šarvus ir eina pas Kleopatrą.

Sauliaus Stomos atvejis (arche)tipiškas, todėl nesubanalinamas ir neišbalinamas. Suvokiamas kaip kosminių energijų pasireiškimas, epifanijos švystelėjimas, archetipinis Veneros šypsnys, jis netgi gali būti šioks toks gelbstintis šiaudas į rudens melancholiją, ūkinę krizę ir atominio pavojaus bedugnę nugrimzdusios Lietuvos padangėje. O bandymas gelbėti padėtį savo rankomis – visi tie gąsdinimai teismais ir public relations – viso labo skęstančiojo burbulai ir nuskrendančios laimės paukštės pauodegio pūkų gaudymas.

Visi esame tame pačiame gyvenimu vadinamame sapne ir nežinome, kada ir kas mus iš jo pažadins. Nusiristi nuo svaigaus valdžios olimpo į kafkiškąją realybę, kurioje vietoj malonumo principo tave pasitinka teismai ir šeiminė nuobodybė, yra labai nesmagu. Atrodytų, nėra nieko naivesnio, kaip manyti, kad žadintuvą pavyks pergudrauti ar papirkti pasinėrus į sapną už pinigus – virtualią arba kibertikrovę. Platoniškai tariant, šioji juk tėra šešėlio šešėlis ir joje nėra nieko, ko nebūtų mumyse pačiuose. Tačiau tai verta pagyrimo kvailybė, nes savęs pažinime nėra kito kelio, kaip eiti, kristi ir atsipeikėti. Kaip pasakytų Schopenhauerio mokyklos pirmokas, save atrandame per savo veiksmus, kurių motyvų ir pasekmių iki jų padarymo nežinome. Žinoma, galima tuo ir piktnaudžiauti: „Neklysta tas, kuris nieko nedaro.“

Jei Seime būtų daugiau nuobodaus darbo ir mažiau lytinių santykių aiškinimo, konceptualizavimo ir moralizavimo, o apsvaigę nuo valdžios politikai rečiau šmėžuotų televizorių ekranuose ar kitaip demonstruotų savo simbolinio ir kitokio kapitalo perteklių, gal ir mes mažiau burnotume ant valdžios ir nelauktume, kol koks politikas bus netikėtai pažadintas iš valdžios sapno ir parodys savo „tikrąjį veidą“. Tačiau ir vėl nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Turime chrestomatinį atvejį, tinkantį vadovėliams apie seksą ir politiką. Tautos išrinktasis mano turįs teisę į „atsitiktinę laimę“. Kaip feodalas – jus primae noctis, kaip poligamiškieji Senojo Testamento patriarchai, teisėjai ir karaliai. Na, jis žino, kad ta laimė nėra grynas atsitiktinumas, kad gal visgi užsitarnauta, juk jis, šiaip ar taip, yra „nusipelnęs visuomenės veikėjas“, taigi, nieko nuostabaus būtų gauti iš jos, tos visuomenės, „dividentų“. Tačiau dievai prasti buhalteriai, jie viena ranka duoda, o kita atima.

Mūsų atvejis nei blogas, nei geras, veikiau universalus ir žmogiškas, ir tikrai neverta kapstytis teisinėse ar psichologinėse smulkmenose. Svarbu, kiek jis mums naudingas ar nenaudingas kaip pamoka, kaip mes šį įvykį matome, kokias išvadas darome. Išsivalymas, tas sudegimas iš gėdos asmeniškai, o ir visai tautai ne pro šalį. Būtent: ne slėpimasis, o atsivėrimas. Doros ir sąžinės požiūriu juk esame nuogi prieš Dievą. Apsivalymo uždavinį šiuo atveju palengvina tai, kad Seimo narys jau yra tautos išrinktasis, taigi mūsų narys, ir kad reikšmingas įvykis vienuose namuose naujųjų technologijų kanalais tampa įvykiu visuose namuose.

Dievai nepateikia baigtinių siužetų. Gyvenimo pamokose ne mažiau svarbus ir mokinio vaidmuo. O jų mestelėtiems siužetų apmatams užbaigti mums duota vaizduotė. Taigi, joje seimūnas nesigintų, neišsigintų savo žodžių, savo prigimties balso, savo tiesos, nes kažkur gilumoje jaustų, kad ryšio tarp jo dvasios ir lytinio instinkto, tarp pastalės ir viršstalės deklaravimas melo nuvargintos visuomenės akyse yra būtinas ir jam pačiam kaip visavertei asmenybei.