Laiko armonikėlė
REGINA RAGAUSKAITĖ
Į Vilnių atvažiuoju nedažnai. Bijau, kad nenusitrintų tos būtojo laiko atplaišėlės, skiautelės, prilipusios prie namų, grindinio, Sarbievijaus kiemelio, skubančių ir neskubančių praeivių, troleibuso, važiuojančio į Antakalnį… Vis dar stovinčios Gedimino pilies, vis dar iš kažkur atplaukiančios Neries… Bijau, kad visa gali sukasdieniškėti, nusidėvėti lyg rūbas, nešiojamas šiokiadieniais. Ir nebematysiu jo kitoniškumo. Todėl lyg espreso kavą geriu jį pasiskonėdama, po gurkšnį, po gatvę, po apirusio mūro plytą. Ir negaliu patikėti, kad kažkada tai buvo kasdien. Todėl ir nemačiau. Kaip šie klegantys jaunuoliai, imituojantys studentiškas krikštynas, dainuoja nedrąsiai, vienas iš kito pasijuokdami, pasierzindami Pilies gatvės vidury, paskui, atkišę kepures, renka pinigus šventei… Mus suklupdė ant grindinio, prieš sėdintį Donelaitį, su žvakutėm rankose (jau buvo sutemę), kartojom priesaiką – vilnijo švieselių jūra… Ir jau tada pro atsilupusį senamiesčio dekupažo sluoksnį pajutau, kaip susilieja epochos, įvykiai, asmenybės. Kaip tą laiką galima ištempti ir suglausti lyg armonikėlę – tada jie nebus nutolę, o galbūt susitiks ir susilies…
Kelintą laiko sluoksnį žmogus pajėgus patirti jutimais? Tikrinu uždėjusi ranką ant pilies sienos – lyg ant karščiuojančio sūnaus kaktos. Nieko nejaučiu. Tik plytos šaltį. Kodėl negaliu prisišaukti laiko, jei jis turi galią susistumti kaip armonikėlė? Uždengti ir manąjį laiką? Būtojo laiko skiautelės, nerūpestingai sudėliotos, vadinamos istorija. Ne visada galiu ja pasikliauti: dėliones dėlioja žmonės. Jie renkasi didvyrius ir dievus, jie ištiesia ranką ir prisitraukia vieną ar kitą įvykį, herojų, parinkdami jam gyvenimą, jausmus, netgi dorovines nuostatas. Matau Barborą, laukiančią Žygimanto, matau nuo žirgo (andai aikštėj) nulipantį Gediminą, iš sosto pakyla Mindaugas. Jie turi apie ką pasikalbėti. O universiteto kiemelyje susitinka Adomas Mickevičius, Mačernis, Sarbievijus, Daukantas, Czesławas Miłoszas… Ir aš ten esu – mažiausiai matoma iš visų. Nes laikas turi savybę uždengti antraeilius (trečiaeilius ir t. t.) veikėjus. Iš jų visų Sarbievijų įžiūriu blankiausiai, neatpažįstu veido, ant galvos turėtų būti laurų vainikas, kurį jam uždėjo popiežius Urbonas VIII. Už „Lyrikos knygą“ – vienintelę gyvenimo knygą, daug kartų pildytą, perrašytą, taisytą… Bet pavydėjo jam popiežius Mūzos palankumo, „ištrėmė“ iš Romos, o tereikėjo vieno užtarimo žodžio… Studijų metais mažai apie jį tegirdėjau (reikėjo mokėti klausyti!), sovietiniais laikais jis nebuvo liaupsinamas. Apie jo poeziją kalbėta mažiau nei apie Salomėjos. Kur ten Salomėjos, netgi Liudas Gira buvo už jį didesnis… Negirdėjom Sarbievijaus, gal kad Vilniaus universiteto, taigi seniausio Sąjungoj, taigi jėzuitų įkurto, auklėtinis. Kad nesipuikuotume lotyniškus raštus kažkada krimtę, o gal ir iš pačios romėnų giminės paėję?
Dėliones žmonės sudėsto, pasirinkdami, ką nori matyti. Bet laiko armonikėlė išsitempia ir susitraukia – kiti dėlios skiauteles, ir istorija keis seną rūbą… Vis dar stovės Gedimino pilis – tai faktas. Ir faktas, kad tekės Neris. Tai tarsi dangaus skliautas, gaubiantis visus amžius – buvusius ir dar būsimus. Po tuo pačiu dangum esu ir aš su visais, net su tais, apie kuriuos niekada negirdėjau. Bet dar galiu išgirsti. O išgirdusi jausti laiką lytėdama. Vientisą ir sukarpytą. Suplėšytą gabalėliais, išbarstytą ir vėl sudėliotą, nes visa yra nesibaigiančioje erdvėje, susiliejančioje su amžinuoju laiku.
Mano laikas trapus, todėl į Vilnių atvažiuoju retai. Bijau, kad nenusitrintų tai, ką susidėliojau. Laiko skiautelėse – visa, kas pažinti man duota. Jose atpažįstu net ir tuos, kurių niekada nesu sutikusi.
