BORIS PASTERNAK. Eilės

Pažinti noriu iš arti
Šaknis ir ribą
Klajonėse ir sumaišty,
Darbe, kūryboj,

Įminti praeities mįsles,
Suvokt, pasverti
Jos prasmę, priežastis gilias
Ir tikrą vertę

Ir siūlo įsitvert painaus
Vyksmų, likimų,
Gyvent, mąstyt, mylėti, jaust,
Siekt atradimų.

O, kaip geidžiu – jei jėgos leis
(Tam reikia meistro!) –
Skvarbiom eilėm, lyg spinduliais,
Ištirti aistrą,

Jos klastą, nusikaltimus,
Neatsargumą,
Alkūnes, delnus, bėgimus,
Kančias, baugumą!

Išvest jos dėsnį man svarbu –
Ir jį atkasęs
Aš vis kartočiau jos vardų
Raides pirmąsias.

Įveisčiau sodą eilėse –
Erdviuos jų plotuos.
Ir liepos žydinčios jose
Vorom rikiuotųs.

Įkelčiau rožių į strofas
Ir mėtų dvelksmą,
Ir šienapjūtę, ir viksvas,
Perkūno trenksmą.

Šopenas taip ūpu srauniu
Etiuduos savo
Dvarelių, parkų, kapinių
Kerus išgavo.

Laimėtos pergalės galia,
Žaismė, kartėlis –
Lyg lankas įtempta temple
Ir aštrios strėlės.

1956


Vera Matiuch. Sena moteris, lesinanti paukščius. 1988



Būt įžymybe nederėtų.
Ne tai sutaurins ir paguos.
Archyvą šiukštu kaupt poetui,
Drebėt virš rankraščių krūvos.

Atsidavimo menas siekia,
Jo tikslas – ne šlovė garsi.
Gėdinga, kai nereiški nieko,
Bet dėmesio centre esi.

Gyventi reikia be tuštybės,
Gyventi – kad galų gale
Sujauktumei dangaus platybes,
Pajustum ateitį šalia,

Išreikštum, ką širdim patyręs,
Tikrovėje, o ne tekste,
Gyvenimo vietas ir skyrius
Užrašęs puslapio krašte.

Nežinomybė paslaptinga
Tegaubia paieškas tavas –
Tarsi rūke vietovė dingo
Ir nežinia, kur takas ves.

Kitiems tą kelią po truputį
Atsekti leis gyva žymė.
O tau neaišku turi būti,
Kur pergalė, kur nesėkmė,

Kad prigimties neišsigynęs
Jokia veidmainiška gaida
Tu būtum ne apsimestinis,
O gyvas, gyvas – visada.

1956.V.5


Nobelio premija

Sumedžios mane, kaip žvėrį.
Jau prisiveja, jaučiu.
Nuo laisvųjų atitvėrė.
Man ištrūkti nėr vilčių.

Eglės kritusios kamienas,
Miškas, liūnas čia klampus.
Atkirsti keliai kaip vienas.
Man tas pats! Kas bus, tas bus!

Kuo pelniau tą nemalonę?
Kokiu nusikaltimu?
Virkdžiau aš pasaulio žmones
Savo krašto gražumu!

Bet ir taip, beveik prie karsto,
Aš tikiu era šviesia:
Blogį, pyktį, melą, klastą
Gėrio nugalės dvasia.

Vertė Andrius Krivas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.