AGNĖ KERTENYTĖ. Eilės

sudužęs termometras

čigonų laužai yra besvoriai
jie sklendžia kiaurai
fosforinėmis prarajos žiotimis
apleisto zoologijos sodo vartais
romantiškai žarnynais
priversdami pajust ilgesį
kurio nėra
tai apeigos iškvėptų dūmų smogo
pianistiški abstraktūs pirštukai
ties tavo gomuriu
ir liga vos prasižiojus drimbanti gabalais
sumedėjusių žibučių
ir besidauginanti į tolį asfalto virpėjimo
kaip kažkada o gal niekad
psichoTROPINIAI drugeliai venose

labai sunkus eilėraštis

akmenys

Alex

gal vėlyvą rudenį ten išaugęs vynuogių krūmas
kops siena suardys sieną
įsliūkins pro pravirą
ir ką nors pasmaugs

pavyzdžiui lempą

juve.lyriški ginklai

leidžiasi siūbuodamos šiukšlės
nelyg vatos kąsniai drimba sulėtintai
plyšta debesys išsisuka karuselė
juodaodžių kvartaluos suodžiai nusėda
pamatu rūmams su liūdinčiais liūtais prie vartų

juos kasnakt kažkas nuspiria
rodos blogiečiai rodos šešėlis per visą gatvę
atsimuša kamuoliai atsimuša žingsniai
suprunkščia užakę čiaupai šaknijas drėgmė sienomis
jas kasnakt kažkas saujom išpilsto

rodos sprogimas rodos išgaląstas kristalas
perveria grindinį

Urtė Bimbaitė. Vilkolakis po lempom. 2010

PAVOJUS: ekrane niekas

o čia nėra jokio eilėraščio galit perjungt kanalą
ir lašas fairy jūsų sielą nušveis juk čia televizija
nė vieno eilėraščio tik įslaptintos mikroschemos bet kur
bet kuriuose namuose sūkuriais į ugnį į orą aplinkui
beraštį aplipę atšipusias nosis lėktuvų iš mažų rankų
vis apie tą nesibaigiantį karą bet kur
bet kuriuose namuose juk sakiau nėra jokio eilėraščio
tik vienodas spengimas tuščio ekrano

techninė profilaktika
juk suprantat

DOD

michailas pailso
patricinės liūtys talžo šviežią žuvį
babilonus ir panevėžio statybos trestą
padūmavusiomis naktimis
jie eina išvien su ekrano vaizduokliais
mašinų turgaus lyguma via baltika kazachija

swajus

michailas dėjo ant bundančio miesto
tvarkos čia nebus iki tulpinių re-evoliucijos
jis spinduliuoja lazerinius degalinių skaičius
ir užgesinęs dryžuotus kaminus
palieka mirksėt brūkšnį

jo akyse šerkšnas

undinė

dugne dumblėtam žalio vandenyno
tyriausias deimantas o gal tik vaikas budi
virpėdamas nelyg mergaitės krūtys
gaiviai užpildę tavo delnus

ir tulpė
subrandinusi raudoną sielos lašą
dainuoja tyliai tarp akmenų prieš mirtį

miegu
su tavimi per rūką

veršiuko akys

paširdžius nelyg šilką dreskia
nehigieniškas mėsininkas
narvuos gyvatės boa rožančiai iš

niekur

ŠACHTA!

kregždutės dūmuos sapnų gaudyklė
išsisuka

ne daugiau nei į tvartą vedamo aimana ir
pirmajame įšale gulbės

Makro

meteorologei

Nebudink, čia ilsis taifūnas,
vinys, stogai, pelkių varlės, iškritę iš skverno
neužmirštuolės pinas ant slenksčio.

Nebudink ir neik taip arti.
Švelnūs smaugliai surakins kojas,
kad tylėdami nužydėtų.

Dičiūnų gatvė

dar rūkas iš ryto
pečius apsivijęs
tyliai gaišta

pamiršk

visos tos varnos grumstuos
sapnų gaudyklė
vienas tinklas virš kapų
vietoj dangaus

ką sapnuoja numirėliai

kokios suvytusios vynuogės
netikros gyvatės
po grindiniu ir ežere

nuplaunamos tatuiruotės

dūdelė

avys, ožkos, išmindžiotos žolės
gal piemens, gal Dievo
manęs ten niekad nebuvo
kaip pamiršti save?

bobutei

šuliniai tylūs šalti sunkūs
po klykiančiom svirtim
įkvepia kibirus
ir susičiaupia
žiūrėdami į tave