LAWRENCE FERLINGHETTI. Eilės
Lawrence’as Ferlinghetti (Lorensas Ferlingetis, g. 1919) – žymus amerikiečių poetas, leidėjas, tapytojas. 6-ajame dešimtmetyje San Fransiske įkurtoje savo leidykloje „City Lights“ pradėjęs leisti vėliau bytnikais pavadintų rašytojų knygas, gerokai prisidėjo prie literatūros (ypač poezijos) perkėlimo iš uždarų akademinių sferų į platesnį viešąjį gyvenimą ir visokeriopo jos išlaisvėjimo. Lyrizmo, pasakojimo, savito sąmojo ir filosofinio skepsio derme pasižyminčiuose eilėraščiuose L. Ferlinghetti plėtoja bytnikams būdingas asmenybės tragikomiškos egzistencijos masių visuomenėje, anarchistinio maišto prieš demokratijos idealus išdavusią Ameriką, gamtos grožio temas, propaguoja visuotinę taiką ir seksualinę laisvę, nors pats save labiau linkęs laikyti „ankstesnės kartos bohemos“ atstovu nei bytniku. Paradoksalu, bet yra daugybės įvairaus rango oficialių literatūrinių apdovanojimų laureatas, 2003 m. išrinktas į Amerikos menų ir literatūros akademiją.
Kaip jau sakiau ne kartą senimą daug rečiau aplanko meilė nes jie pernelyg ilgai rieda vis tais pačiais bėgiais o kai šie klastingai išsišakoja nepastebi posūkio ir jų šviesus vagonėlis nubilda kiek įkabindamas ne ta geležinkelio atšaka ir garvežio mašinistas neatpažįsta naujoviškų elektrinių signalų tad senimas įrieda į rūdžių sugraužtą aklakelį pasibaigiantį išdžiūvusioje žolėje, kurioj surūdijusios skardinės, lovų spyruoklės, atšipę skustuvai, žemėti matracai riogso o bėgiai staigiai nutrūksta nors pabėgiai dar šiek tiek tęsias ir senimas sau taria Ką gi turbūt čia ta vieta kur turime gulti Ir jie gula kai ryškiaspalvis restorano vagonas linguodamas nešas į tolį aukštai pylimo ketera žydrus jo langus aplipę įsimylėjėliai su gėlėmis ilgais vilnijančiais plaukais ir visi jie kvatoja ir moja ir šnabždasi tarpusavyje žvalgydamiesi pro langą stebėdamiesi, kas čia per kapinynas kur baigiasi bėgiai . Žymiuosiuos Gojos darbuose mes, regis, matom pasaulio žmones kaip tik tą mirksnį, kai jie pirmą sykį pelnė „kenčiančios žmonijos“ vardą Jie raičiojas lape pertūžę nuo užgriuvusios negandos Suvirtę krūvomis slegiami kūdikių ir durtuvų po švininiu dangumi abstrakčiame sudarkytų medžių kraštovaizdyje sulinkusių statulų, šikšnosparnių sparnų, snapų svyruojančių kartuvių lavonų, mėsėdžių gaidžių „katastrofistinės vaizduotės“ baigiamojo klyksmo siaubūnų apsupty tokie pasiutusiai tikroviški tarsi iki šiol egzistuotų
Ir jie egzistuoja
Tik kraštovaizdis pasikeitęs
Jie ir toliau išdrikę keliuose galuojami legionierių butaforinių vėjo malūnų, nukvaišusių didgaidžių Tai tie patys žmonės tik toliau nuo namų penkiasdešimties takų pločio greitkeliuos betoniniame žemyne prikaišytame nykių reklaminių stendų vaizduojančių bukaprotiškas laimės iliuzijas Šiame paveiksle mažiau vežėčių su myriop pasmerktaisiais bet daugiau suluošintų piliečių rėkiančių spalvų mašinose su keistomis numerių lentelėmis ir varikliais naikinančiais Ameriką . Priešais Švento Pranciškaus bažnyčią San Fransisko mieste statė švento Pranciškaus statulą – šalutinėj gatvelėj iškart už Prospekto kur negiedojo paukščiai – ir saulė laiku kilo į dangų kaip įprastai ir apšvietė švento Pranciškaus statulą kur negiedojo paukščiai Ir daugybė senų italų stoviniavo šalutinėj gatvelėj iškart už Prospekto stebėdami suktus darbininkus keliančius statulą kranu ir grandinėmis ir kitokiais įnagiais Ir daugybė jaunų žurnalistų susisagsčiusių ligi kaklo užsirašinėjo žodžius jauno kunigo ramstančio statulą savo išvedžiojimais Ir visą tą laiką kol paukščiai negiedojo jokios švento Pranciškaus pasijos o žiopliai vis kėlė akis į šventą Pranciškų ištiesusį rankas paukščiams, kurių ten nebuvo viena labai aukšta ir skaisčiai nuoga mergelė be galo ilgais ir tiesutėliais šiaudų spalvos plaukais vien tik su mažyčiu paukščių lizdeliu gyvybiškai svarbioje vietoje visą tą laiką vaikščiojo minioje tai užlipdama, tai nulipdama laipteliais priešais šventą Pranciškų ir visą tą laiką nuleidusi akis pati sau giedojo .
Tuniso nostalgija
Plynas balto marmuro kambarys baltame viešbutyje ant stačios pajūrio uolos Kartaginoje Didžiulės stiklinės durys atsiveria į mėlyną mėlyną jūrą Raibuliuojantys bangų atspindžiai ant aukštų lubų virš plačios lovos baltutėlio muslino paklodėm ir nuogas pėdas vėsinančios dulsvo marmuro grindys Pro prasivėrusias duris blyksteli du kūnai lovoje per vidudienio kaitrą atkimštas retsinos butelis ant grindų O tada durys užsitrenkia užuolaidos nusileidžia Ir tada juokas bučiniai ir kūkčiojimas nugirstas pro langelį virš durų užtamsintame kambaryje išsinuomotame parai seniai seniai .Kurią dieną
Kai būsiu senas
ar priims mano žodžius
kaip absoliučią tiesą
ir ar vadins mane maestro
nukryžiavę prožektorių šviesomis
Ir jeigu taip, ak, jeigu taip
ar tai galų gale atpirks
visus tuos trūkinėjančius sakinius, vis pradedamus iš naujo
visus iliuzinius triumfus
kurie gali ištikti tiktai sekmadieniais
kai visi bankai uždaryti
bet duris atvėrusios bankrutavusios bažnyčios
ir visos loterijos išloštos
tik, kaip paaiškėja, su bilietais
spausdintais išgaruojančiu rašalu
ir kai paskutinysis žirgas paskutiniosiose lenktynėse
šoka per paskutinę kliūtį į laisvę
o aš stoviu nugalėtojo rate
su vainiku ant kaklo
spėliodamas, kuri blondinė mane pabučiuos
meksikiečių liaudies kapelai griežiant
„Laimingos dienos vėl čia“
ar „Kovos už Respubliką himną“*
ir paradui žygiuojant pro šalį
į tolimą aikštę
kur silpnapročiai su blizgučių sparnais
puldinėja iš medžių?
Iš: Lawrence Ferlinghetti. These Are My Rivers:
New and Selected Poems 1955–1993.
New York: New Directions Publishing Corporation, 1993
Vertė Andrius Patiomkinas
___
* *„Happy Days Are Here Again“ – Amerikoje populiari naiviai optimistinė daina, pirmą kartą įrašyta 1929 m.; neoficialus JAV demokratų partijos himnas.
„The Battle Hymn of the Republic“ – Amerikos pilietinio karo metais sukurta ir iki pat šiol be galo populiari patriotinė daina bibliniais motyvais.
