LAWRENCE FERLINGHETTI. Eilės

Lawrence’as Ferlinghetti (Lorensas Ferlingetis, g. 1919) – žymus amerikiečių poetas, leidėjas, tapytojas. 6-ajame dešimtmetyje San Fransiske įkurtoje savo leidykloje „City Lights“ pradėjęs leisti vėliau bytnikais pavadintų rašytojų knygas, gerokai prisidėjo prie literatūros (ypač poezijos) perkėlimo iš uždarų akademinių sferų į platesnį viešąjį gyvenimą ir visokeriopo jos išlaisvėjimo. Lyrizmo, pasakojimo, savito sąmojo ir filosofinio skepsio derme pasižyminčiuose eilėraščiuose L. Ferlinghetti plėtoja bytnikams būdingas asmenybės tragikomiškos egzistencijos masių visuomenėje, anarchistinio maišto prieš demokratijos idealus išdavusią Ameriką, gamtos grožio temas, propaguoja visuotinę taiką ir seksualinę laisvę, nors pats save labiau linkęs laikyti „ankstesnės kartos bohemos“ atstovu nei bytniku. Paradoksalu, bet yra daugybės įvairaus rango oficialių literatūrinių apdovanojimų laureatas, 2003 m. išrinktas į Amerikos menų ir literatūros akademiją.



Kaip jau sakiau ne kartą
senimą daug rečiau aplanko meilė
nes jie pernelyg ilgai rieda
vis tais pačiais bėgiais
o kai šie klastingai išsišakoja
nepastebi posūkio
ir jų šviesus vagonėlis nubilda kiek įkabindamas
ne ta geležinkelio atšaka
ir garvežio mašinistas neatpažįsta
naujoviškų elektrinių signalų
tad senimas įrieda į rūdžių sugraužtą aklakelį
pasibaigiantį
išdžiūvusioje žolėje, kurioj
surūdijusios skardinės, lovų spyruoklės, atšipę
skustuvai, žemėti matracai
riogso
o bėgiai staigiai
nutrūksta
nors pabėgiai dar šiek tiek tęsias
ir senimas
sau taria
Ką gi
turbūt čia ta vieta
kur turime gulti

Ir jie gula
kai ryškiaspalvis restorano vagonas linguodamas nešas į tolį
aukštai
pylimo ketera
žydrus jo langus aplipę įsimylėjėliai
su gėlėmis
ilgais vilnijančiais plaukais
ir visi jie kvatoja
ir moja
ir šnabždasi tarpusavyje
žvalgydamiesi pro langą
stebėdamiesi, kas čia per kapinynas
kur baigiasi
bėgiai
.
Žymiuosiuos Gojos darbuose mes, regis, matom
pasaulio žmones
kaip tik tą mirksnį, kai
jie pirmą sykį pelnė
„kenčiančios žmonijos“ vardą

Jie raičiojas lape
pertūžę
nuo užgriuvusios negandos

Suvirtę krūvomis
slegiami kūdikių ir durtuvų
po švininiu dangumi
abstrakčiame sudarkytų medžių kraštovaizdyje
sulinkusių statulų, šikšnosparnių sparnų, snapų
svyruojančių kartuvių
lavonų, mėsėdžių gaidžių
„katastrofistinės vaizduotės“
baigiamojo klyksmo siaubūnų
apsupty
tokie pasiutusiai tikroviški
tarsi iki šiol egzistuotų

Ir jie egzistuoja

Tik kraštovaizdis pasikeitęs

Jie ir toliau išdrikę keliuose
galuojami legionierių
butaforinių vėjo malūnų, nukvaišusių didgaidžių

Tai tie patys žmonės
tik toliau nuo namų
penkiasdešimties takų pločio greitkeliuos
betoniniame žemyne
prikaišytame nykių reklaminių stendų
vaizduojančių bukaprotiškas laimės iliuzijas
Šiame paveiksle mažiau vežėčių su myriop pasmerktaisiais
bet daugiau suluošintų piliečių
rėkiančių spalvų mašinose
su keistomis numerių lentelėmis
ir varikliais
naikinančiais Ameriką
.
Priešais Švento Pranciškaus
bažnyčią
San Fransisko mieste
statė švento Pranciškaus
statulą –
šalutinėj gatvelėj
iškart už Prospekto
kur negiedojo paukščiai –
ir saulė laiku kilo į dangų
kaip įprastai
ir apšvietė
švento Pranciškaus statulą
kur negiedojo paukščiai
Ir daugybė senų italų
stoviniavo
šalutinėj gatvelėj
iškart už Prospekto
stebėdami suktus darbininkus
keliančius statulą
kranu ir grandinėmis
ir kitokiais įnagiais
Ir daugybė jaunų žurnalistų
susisagsčiusių ligi kaklo
užsirašinėjo žodžius
jauno kunigo
ramstančio statulą
savo išvedžiojimais

Ir visą tą laiką
kol paukščiai negiedojo
jokios švento Pranciškaus pasijos
o žiopliai vis kėlė akis
į šventą Pranciškų
ištiesusį rankas
paukščiams, kurių ten nebuvo
viena labai aukšta ir skaisčiai nuoga
mergelė
be galo ilgais ir tiesutėliais
šiaudų spalvos plaukais
vien tik su mažyčiu
paukščių lizdeliu
gyvybiškai svarbioje vietoje
visą tą laiką
vaikščiojo minioje
tai užlipdama, tai nulipdama laipteliais
priešais šventą Pranciškų
ir visą tą laiką nuleidusi akis
pati sau giedojo
.

Tuniso nostalgija

Plynas balto marmuro kambarys
baltame viešbutyje
ant stačios
pajūrio uolos
Kartaginoje
Didžiulės stiklinės durys atsiveria
į mėlyną mėlyną jūrą
Raibuliuojantys bangų atspindžiai
ant aukštų lubų
virš plačios lovos
baltutėlio muslino paklodėm
ir nuogas pėdas vėsinančios
dulsvo marmuro grindys
Pro prasivėrusias duris
blyksteli du kūnai
lovoje per vidudienio kaitrą
atkimštas retsinos butelis
ant grindų
O tada durys užsitrenkia
užuolaidos nusileidžia
Ir tada juokas
bučiniai
ir kūkčiojimas
nugirstas
pro langelį virš durų
užtamsintame kambaryje
išsinuomotame parai seniai seniai
.

Kurią dieną

Kai būsiu senas
ar priims mano žodžius
kaip absoliučią tiesą
ir ar vadins mane maestro
nukryžiavę prožektorių šviesomis
Ir jeigu taip, ak, jeigu taip
ar tai galų gale atpirks
visus tuos trūkinėjančius sakinius, vis pradedamus iš naujo
visus iliuzinius triumfus
kurie gali ištikti tiktai sekmadieniais
kai visi bankai uždaryti
bet duris atvėrusios bankrutavusios bažnyčios
ir visos loterijos išloštos
tik, kaip paaiškėja, su bilietais
spausdintais išgaruojančiu rašalu
ir kai paskutinysis žirgas paskutiniosiose lenktynėse
šoka per paskutinę kliūtį į laisvę
o aš stoviu nugalėtojo rate
su vainiku ant kaklo
spėliodamas, kuri blondinė mane pabučiuos
meksikiečių liaudies kapelai griežiant
„Laimingos dienos vėl čia“
ar „Kovos už Respubliką himną“*
ir paradui žygiuojant pro šalį
į tolimą aikštę
kur silpnapročiai su blizgučių sparnais
puldinėja iš medžių?


Iš: Lawrence Ferlinghetti. These Are My Rivers:
New and Selected Poems 1955–1993.
New York: New Directions Publishing Corporation, 1993
Vertė Andrius Patiomkinas

___

* *„Happy Days Are Here Again“ – Amerikoje populiari naiviai optimistinė daina, pirmą kartą įrašyta 1929 m.; neoficialus JAV demokratų partijos himnas.
„The Battle Hymn of the Republic“ – Amerikos pilietinio karo metais sukurta ir iki pat šiol be galo populiari patriotinė daina bibliniais motyvais.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.