Niekas nepasikeitė

COLIN THUBRON

Colinas Thubronas (g. 1939) – anglų rašytojas, 2008 m. „The Times“ įtrauktas į žymiausių pokario britų autorių penkiasdešimtuką. Daugiausia pagarsėjęs kelionių knygomis, pelnęs įvairių premijų. Ne vieno romano veiksmas vyksta priverstinio nejudrumo aplinkoje (kalėjime, psichiatrijos ligoninėje). Knygos verstos į 20 kalbų. Įdomumo dėlei: C. Thubrono motina – poeto Johno Drydeno, o tėvas – Samuelio Morsės palikuoniai.

Mes, rašytojai, sakytum pasmerkti knaisioti žemę, ieškoti joje slypinčių nelaimių taip, kaip kiaulės šnerkšdamos ieško trumų. Kentėti – dėl katarsio ar dėl mazochizmo – būdingas mūsų bruožas. Meilės nuotykius, artimųjų netektis, ligą – visa tai mes išgyvename, sakoma, net gėda kaip jautriai. Vėliau visa tai, kas mus buvo ištikę, panaudojame (ir išduodame). Mes prekiaujame savo neurozėmis. Jas, kaip savininkas turtą, netgi pamėgstame. Jos tampa mūsų savitumo požymiu.

Tad, prašom, štai jums moteris, gulinti Redingo ligoninės lovoje (deja, net ir neurozės virsta štampais). Ji visados buvo blyškiaveidė, todėl sunku įžiūrėti, ar šioje klinikinėje šviesoje baltesnė nei paprastai. Palatoje viskas balta, dangus lange taip pat. Net susigarankščiavusi antklodė ir pagalvės kūpso jai iš šonų it ką tik supustytas sniegas.

Kai suimu jos ranką, ji pusbalsiu irzliai suvaitoja ir staiga sudreba, tiesdama kojas nelyginant balerina, mėginanti atsistoti ant pirštų galų. Net ir po keturiolikos metų atrodo nepasikeitusi. Ją, anuomet dar merginą, prisimenu tik mažumą putlesnę, o berniukiškas plaukų vainikėlis virtęs egzotiška kaštonine raizgalyne, juodai pasiliejusia ant pagalvės. Prisiminimams svarbūs keisti jos veido kaulai: atrodo tirpiai trapūs, savo baltumą tarsi atidavę juos vos pridengiantiems raumenims. Ji – nenusakomai – graži; o veido išraiška, jai atsimerkus, bet dar neatpažinus manęs, rodo, kokia ji, kaip ir seniau, beginklė, ir neįmanoma nustatyti, koks bruožas tai byloja.

Ji sukužda:

– O Viešpatie.

– Atleisk. Apstulbinta?

Blankus šypsnys.

– Iš kur, po galais, sužinojai?

– Atsitiktinai. Iš tavo tėvų. Pasakė, kad tu grįžus Anglijon. Sakė, po operacijos, sveiksti.

Ji nieko neatsakė. Lėtai, lyg pavargusi, atkėlė ranką nuo manosios, vėl nuleido. Mano pirštais plastelėjo vangi šiluma. Jos žvilgsnis klaidžiojo mano veidu (ką ji matė? Retėjančius plaukus, raukšles), tačiau vengė mano akių. Palata prisipildė klausimų. Nežinojau, kuriuos ištarti. Visi jie – ne mano reikalas, o ji tylėjo ir nelengvino padėties, tik gulėjo, nežymiai šypsodama ir nežiūrėdama į mane, nors mūsų pirštai dabar buvo susipynę.

Galiausiai tariau:

– Tai jis tebėra Honkonge… tavo vyras?

Neprisiverčiau jo pavadinti Robertu.

– Taip. Negalėjo ištrūkti.

Nenorėjo, pagalvojau. Verčiau apmokėjo už atskirą palatą geriausioje ligoninėje. Apsidairęs pamačiau, kad vienintelis apie jausmus bylojantis daiktas – ant palangės vazoje vystančios tulpės šalia atviruko „Linkiu pasveikti“ nuo jos motinos. Betgi po tiek laiko Anglijoj jos draugų turbūt mažai bėra likę.

Iš gailesčio ar tiesiog įpročio, nežinau, priglaudžiau jos ranką sau prie veido. Kaip ji norėtų, kad aš elgčiausi? Mokėjau elgtis su ja tik vienaip, ir dabar atrodė per vėlu mėginti elgtis kaip kitaip.

Ji įdėmiai žiūrėjo į mane.

– Tu nepasikeitęs.

Perbraukiau ranka sau per veidą.

Pridūrė:

– Likai nevedęs.

– Taip. – Pajutau maudulį po duobute. – Tu irgi atrodai nepasikeitus.

Ji keistai nusijuokė. Suglaudusi ant pilvo delnus, žiūrėjo į antklode pridengto savo lieso kūno kontūrus. Tyliai tarė:

– Pasikeitus.

– Betgi operacija pavyko.

– Pavykt pavyko.

Nežinau, ar jos blyškumo (dabar truputį bauginančio), ar įprasto pažeidžiamumo įspūdžio, ar tiesiog naktiniais marškiniais pridengto lieso kūno trapumo paveiktas, pajutau kvailą švelnumo antplūdį. Kilstelėjau ir suspaudžiau švelnius jos pečius.

– Girdėjau, ne vėžys.

– Ne vėžys. Endometriozė.

Aš, aišku, žinojau. Pasiskaičiau apie tą ligą. Ir spėjau, kad pirmučiausia dėl to auglio (skaitydamas medicininę literatūrą, įsivaizdavau jį kaip juodulį) ji ir negalėjo pastoti.

– Tau viską, viską… pašalino?

Tyloje klausimas rodėsi reikšmingesnis ir netaktiškesnis. Keturiolika metų nematyta. Ištekėjusi. Jos pečiai virpėjo mano rankose. Ji pažvelgė į mane ir tarė:

– Beveik. Negaliu turėti vaikų, jeigu tu apie tai.

Taip, mano meile, aš apie tai. Ne tik savo vaikų, bet ir mano (nes ir po tiek metų aš tebemyliu tave, negalėjau vesti jokios kitos). Tu manai, sielvarto grimasa mano veide skirta vien tau, betgi ji skirta ir man, ir mūsų negimusiems, negimsiantiems sūnums ir dukroms. Mano rankose virpa visas tavo kūnas. Staiga, susivokusi, tu pasuki galvą ir bučiuoji mano pirštus. Sakai:

– Aš visą gyvenimą norėjau vaikų nuo tavęs.

Matau, kaip ant antklodės krinta mano ašaros.

Vakaras. Grįždamas į Londoną, pravažiuoju pro tavo senąjį namą. Keturiolika metų pravažiuodavau pro šalį kartą per mėnesį (kai grįždavau aplankęs tėvus) ir beveik nedirstelėdavau į jį. Jos šeima seniai iš ten išsikėlė, o ir šiaip tas geltonų plytų fasadas su Viktorijos laikų stiliaus langais atrodo it teatro dekoracija. Prisiminimai likę nematomi už jo: koridoriuose, svetainėje, uždarame sodelyje.

Sustoju, spaudžiu durų skambutį. Kas beatidarytų duris, atrodys apsišaukėlis, žinia, namo prižiūrėtojas. Paspaudžiu skambutį dar kartą. Skamba taip pat, kaip ir prieš keturiolika metų: sausas džeržgesys namo gelmėje. Dabar žinau, kad niekas neprieis, ir atrodo, kad taip ir turi būti. Niekas nepakeis tos devyniolikmetės, atverdavusios duris taip staigiai, tarsi nematomas žmogus. Ir kiekvieną kartą nuostabos šūksnis „O, čia tu!“, lyg būtų laukusi ko nors kito ar bijojusi, kad aš neateisiu.

Apeinu namą, pamėginsiu pro sodo vartelius. Atidarau. Kvapniame uždarame sode niekas nepasikeitę. Nuo stiklinių durų dvi akmeninės pakopos veda į žydinčių krūmų brūzgyną. Ant kaimynų sienos sodo gale tas pats pilkšvai melsvas kerpių apnašas. Visas sodelis vos trisdešimties pėdų ilgio ir siauras. Namo languose užpakaly manęs tamsu. Tyliai uždarau sodo vartelius ir žvelgiu į krūmais apsodintą taką. Kažko baugu. Čia, kur ką tik įžengiau, viskas gerai. Su vasarine suknute (visąlaik vasara), ilgais nekantriais pirštais sūpuodama laistytuvą, ji laisto gėles. Bet vos keletu žingsnių tolėliau, iš kur nebesimato namo langų, į apnašu žalsvuojančią sieną remiasi pievutės sklypelis. Puikiausiai jį prisimenu, nors dar nematau. Stabteliu vaiskrūmių užuoglaudoje. Purto šaltis, šiek tiek pykina.

Kadangi ten, pasieny, pievutėje (į kurią dar neįžengiau), ji man atsukusi nugarą. Įsitempusi, liesa, devyniolikmetė. Su senu languotu paltuku ir džinsais. Į mane nežiūri net puse akies. Rankas susikišusi į kišenes ir stovi nė krust, tarsi žvelgtų į laukų platybes.

Aš sakau:

– Dėl Roberto, tiesa?

Ji grįžteli, bet žvilgsnis nukreiptas kitur. Skruostikaulio nuolydis baltas ir kietas. Ji sako:

– Aš išvažiuoju.

Paskui girdžiu savo balsą tarsi svetimą: jis keistai virpa. Man dvidešimt: aš jautrus ir ryžtingas.

– Kai grįši, būsiu čia.

Susivokiu stovįs po violetiniu buku, aukščiausiu medžiu sode, vieninteliu tikru medžiu. Jis išsiskleidęs virš manęs lyg mano paties stiprybė. Kilsteliu rankas, kad susiliečiau su juo. Matau save po buku jos akimis: jo kamieną, savo liemenį.

– Juk žinai, kad tave myliu. – Dabar ji žiūri į mane. – Visados mylėsiu.

Žinia, buvau jaunas, per jaunas suprasti, ką reiškia „visados“ (ir vis vien buvau teisus).

Ji atsakė:

– Tu nesugebi.

Noriu siekti jos, tačiau atstumas milžiniškas, ir staiga ji pasirodo svetima, netgi belytė, ir kai nueina, tebekartoju:

– Aš tave myliu.

Ši sodo vieta visada skyrėsi nuo likusios dalies. Joje dominuoja apnašais aptraukta siena. Atsigręžęs žiūriu į namą, kad įsitikinčiau, jog esu nematomas. Dabar esu čia įsibrovęs į savo praeitį. Keletą sekundžių einu atbulomis, žiūrėdamas į tuščius langus, tada pasuku į pievutę. Labai paprasta. Nėra nieko tokio, kas galėjo pasikeisti: tik plytos ir žolė.

Tačiau nėra medžio.

Nėra vietos jokiam medžiui, ką ir kalbėti apie suaugusį violetinį buką. Žvelgiu į tuštumą. Nepasakyčiau, kad esu nustebintas. Tačiau pajuntu sunkų tolimą smūgį, lyg kas būtų nukritęs kitame kambaryje. Ieškau žolėje duobės, bet jau žinau, kad jos ten nėra. Niekad nebuvo.

Tai mūsų, rašytojų, bėda. Mes dėl saugumo prasimanymus įsirašome į savo gyvenimą. (Juk lakios vaizduotės žmogui nieko nereiškia patikėti bet kuo.) Bet tiktai dabar pasijuntu priblokštas to, kas susikaupę atmintyje, melo. Per visus šiuos metus. Vietoj buko – tik šalto dangaus skritulys. Jis nepasikeitęs.

Tad dar kartą bandysiu, kol nedingo, rasti tiesą. Man stovint ten, tos vietos faktai – siena, žolė – net ir mane (nepatikimą rašytoją) įstato į sąžiningumo rėmus. Ką aš iš tiesų prisimenu? Kažką jauno ir beviltiškai banalaus.

Baimę. Mes per greit artėjame prie galutinio veiksmo, prie vedybų, o aš negaliu (tebegyvenu paaugliškame begalinių galimybių pasaulyje: gyvensiu amžinai). Kalbu apie bandomąjį išsiskyrimą. Per daug kaltinu save, dėl to nesu švelnus. Pievutėje švagžda mano lemenami žodžiai, ir jos pakeltas veidas krūpteli, ir aš regiu, kaip ji atsitveria nuo manęs. Jos akys, o paskui ir visas kūnas lėtai nusigręžia, ir staiga jos siaura nugara su languotu paltuku dėl nuoskaudos tampa didžiulė, o penkių pėdų atstumas tarp mūsų – milžiniškas. Ne sakau, o mykiu:

– Aš, žinok, myliu tave. – (Stengdamasis išsaugoti orumą.)

Ji sako:

– Aš išvažiuosiu iš čia.

Atsiremiu į sieną it skudurinė lėlė.

– Robertas…

Bet, išgirdusi tai, ji įširsta. Neatsisuka, o šaukia į krūmus:

– Tu gi žinai, kad jis man nerūpi! Nesidangstyk juo!

Neįtikinamai, neįsitikinęs, pakartoju:

– Aš tikrai tave myliu.

Tačiau ji atsako:

– Tu nesugebi.

O kai atsisuka, jos veidas nepataisomai pasikeitęs. Jos balsas – taip pat: jame girdėti nuojauta. Lyg ji viską būtų žinojusi seniau.

– Tau tai tik fantazija, ar ne? Nieko tikra. Tik žodžiai ir mintys. Tiktai romantika. Iš tikrųjų tu nieko nejauti, tau ničnieko nereikia, juk taip? – Ji, pikta, pakelia akis į dangų. – Juk taip?

Nesugebančiųjų mylėti kančia – gėdinga, tokia ji netyra. Bet, kadangi jau taip toli atvažiavau, pabandysiu dar kartą pamatyti ją ligoninėje tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų.

Veidas ant pagalvės, tiesa, labai mažai kuo pasikeitęs: tas pats kaulų aštrumas, regis, prasimuš pro trapią odą. Tačiau kai kas išblėsę. Kaštoniniuose plaukuose boluoja ankstyva žila gija. Burna įtariai, netgi bjauriai praviepta. Ji nebegraži, jei kada tokia ir buvo. (O buvo?)

Prisėdu šalia. Stebiu ją miegančią, tačiau vogčiomis, tarsi nuogą. Jos burna pravira, pro kančios suspaustą siaurų lūpų ovalą trumpais atodūsiais švilpčioja oras. Penkiolika valandų užmerkti tamsūs vokų pusračiai susilieję su pilkais pusmėnuliais paakiuose, todėl ten, kur turėtų spindėti vyzdžiai, tamsuoja dvi tuštymės – mirštančios odos dykuma, išvagota plonyčių raudonų gyslučių. Negailestingai išpešioti antakiai (ji niekad nelaukdavo, kol jie užaugs) ant šios kaukės – tarsi pora vienišų riestinių ženklų. Iš veido ji netgi nebejauna.

Kalbėtis su žmogumi, dar neišsibudinusiu po anestezijos, – tas pat, kas kalbėtis su girtu. Nuleistos visos užkardos. Žodžiai – beaistris kuždesys. Ir šit jos vokai be perspėjimo šasteli aukštyn, ir pilkos akys stebeilijasi į mane, bet žvilgsnis klaidžioja.

– Viešpatie. Iš kur, po galais, sužinojai, kad aš čia? – Ji niauriai šypteli. – Tavo stilius. Taurus romantiškas gestas. Manei, mirštu?

Mudviejų pirštai beprasmiškai susipynę. Banali šneka apie tai, kaip ji sveiksta. Ji bjaurėdamasi žiūri į savo kūną. Jos lengvabūdiškumas (jei tai būta lengvabūdiškumo) prapuolęs, ir dėl to ji atrodo beveik kaip negyva.

Palinkstu, suimu ją už pečių ir bandau prisiminti savo pusiau meilę.

– Tau viską, viską… pašalino?

– Aš negalėsiu turėti vaikų, jei tu apie tai.

Taip, ji dreba. Žiūriu į ją ir bandau įsivaizduoti, koks tas nevaisingumas. Vaikai man iš tikrųjų nieko nereiškia: savų neįstengiu įsivaizduoti. Jos rankos liesos ir šiltos. Nesugalvoju, ką pasakyti. Mus akimirką jungia tik josios kančia. Paskui ji suvirpa, iš vidaus, tarsi stojantis variklis.

– Aš visą gyvenimą norėjau vaikų nuo tavęs. – (Taip, ji išties šitaip sakė.)

Ji užsimerkia lyg norėdama panaikinti mano veido išraišką ir pakreipusi galvą bučiuoja man pirštus. Matau, kaip ant antklodės krinta jos ašaros.

Iš: British Short Stories of Today.

London: Penguin Books, 1987

Vertė Povilas Gasiulis