Būti tarp ir tarpuose, arba Miesto šamanų regėjimai

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

Drugy, mano drauge, ką regi, kai aplėkti pasauliui turi tik dieną? Mūsų diena tik truputį už tavo ilgesnė. Mes visi esame tarp. Tarp nakties ir kitos, kai kažkas perbrauks pirštais paskutinį kartą užverdamas mums blakstienas. Ką regi, drugy, išsiritęs iš kokono? Kirminais tu prasidedi, o mes baigiamės. O ką regi tie, kuriuos paliečia dvasios, ką regi miesto šamanai ir ką mums papasakoja?

Šį šaltą spalį į miestą, iš tiesų tai net tris – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, lyg karoliai išbiro nuo 2006-ųjų organizuojamas tarpdisciplininius menus ir poeziją jungiantis festivalis TARP. Renginių karoliukai, šiemet veriami ant šamanizmo siūlo, skirtingi: įvairių spalvų, formų, medžiagos ir svorio. Apvalūs ar nušlifuotomis briaunomis, mediniai, metaliniai, plastikiniai, safyrai, smaragdai, tikri netikri perlai, pajūrio akmenėliai. Vaikščiodamas gatvėmis nežinai, kur kokį užtiksi. Randi dailų akmenuką ir džiaugiesi. Poezija nėra suplanuojama. Ji nutinka arba ne.

Štai ispanų poetas Federico García Lorca rašo apie kraują kaitinančią, demonišką kūrybos jėgą, duende (isp. „dvasia“, „demonas“), ir jos pasirodymą: „Duendę sutiksi visuose menuose, bet, aišku, daugiausia erdvės jai yra muzikoje, šokyje, deklamuojamoje poezijoje – šie tarpsta gyvame atlikėjo kūne – gimsta ir miršta nuolat, o įsikuria dabarties mirksnyje.“ Čia svarbus „ne sugebėjimas, bet gyva prigimtis, kraujo balsas, seniausioji kultūra, pats kūrybos veiksmas“. Gal ne visuose renginiuose galėdavai išvysti įsikūnijusią duendę, bet šmėkščiojant jos siluetą tikrai regėjau.

„Eisiu į TARP’ą“, – sakau kolegei. „Kokį dar tarpą?“ – perklausia nesupratusi. „Na, toks festivalis, audiovizualinės poezijos.“ Kolegė filologė, kolegė žino, sakė, gal irgi ateis. Bet pažįstu žmonių, kurie išgirdę žodžių junginį audiovizualinė poezija markstosi, muistosi ir ima trūkčioti pečiais. Vieni išvis nesupranta, ką tai gali reikšti. Kiti griežtai nukerta: „Čia ne poezija.“ Lyg pateikdami kažkokį keistą, kategorišką atsakymo variantą šiųmetinio „Poetinio Druskininkų rudens“ temai „O kas nėra poezija?“

„Tai o kas nėra poezija?“ – šiemet klausinėjo ir klausinėjo vieni kitų konferencijoje, poezijos skaitymuose, alternatyviuose poezijos skaitymuose ar tiesiog parimę prie stalo vieni kitų Pė Dė Er dalyviai. O tuo metu už šimto trisdešimties kilometrų prasidėjo TARP’as. Jei kas nors pagaliau ištobulintų teleportavimąsi ir būtų galima teleportuoti daugiau negu vieną atomą (kaip pasakojo kažkur skaičiusi Aušra Kaziliūnaitė), tikrai būčiau teleportavusis iš Druskininkų į Vilnių. Ten spalio 7-ąją buvo atidaryta a. a. Mantui Gimžauskui-Šamanui dedikuota fotografijų paroda, o vakare ant scenos „Lofte“ lipo daug visokių įdomių grupių ir atlikėjų. Taip ir nepamatytoji „Planningtorock“ vėliau skambės ir skambės iš „YouTube“ kiekvieną kartą man atsidarius interneto naršyklę. Apie šią britų muzikantę ir videomenininkę, kitaip – Janine Rostron, labai gražiai rašoma festivalio tinklalapyje: „Trumpai tariant, tai – muzikos ateitis, skaniau nei mėtos ir ledukai mochito kokteilyje derant elektronikai ir kone operiniam vokalui.“

Festivalyje miesto šamanų buvo daug ir įvairių. Visuose ritualuose ir apeigose niekaip nedalyvausi. Neaprašysi ir visų, kuriuos stebėjai. Teoriškai būtų galima vardinti pavardes kūrusių, pasirodžiusių, dalyvavusių, skaičiusių, šokusių ar dainavusių, išskirti stipriausius (taip mėgstama apibūdinti tekstus kaip stiprius arba ne, lyg jie būtų bokso pirštinės), įspūdingiausius, įsimintiniausius, dar kokius nors -iausius arba viešai paburnoti prieš tuos, kurie, manyčiau, chaltūrino, žodžiu, parinkti tikriniams daiktavardžiams būdvardžius. Bet nei aš jaučiuosi turinti teisę šitaip skirstyti, nei manau tai esant reikalinga. Tai būtų tik gramatika, dirbtinis būdas sisteminti, schematizuoti. Kad viskas susidėliotų į vietas, kad pasidarytų aiškiau. O man neaišku. Ir niekada niekas nebus visiškai aišku, ir gal tai nėra blogai?

Mano TARP’as prasidėjo lietingą antradienį „Pasakoje“. Gerklė degė žarijomis, o kojos mirko šlapiuose batuose. Bet poetiniai filmai, įsitaisius kino salės krėsle, veikė lyg puodelis arbatos arba dar geriau – stiklelis brendžio. Žiūrėdama galvojau, kaip ten su tais tarp ir tarpais. Na, pavyzdžiui, mes esame ribojami kūno, sąmonės ir kitokių rėmų, negalime išsivaduoti iš žmogiškos egzistencijos, bet visaip siekiame įveikti kūno ir intelekto ribotumus. Kartais truputį pavyksta. Štai tau ir tarp, štai tau ir tarpai. Dar galvojau, kad abstraktybė įgyja reikšmę sukonkretėjusi, atsidūrusi tarp kontekstų. Kad visokių tarpų ir tarpinių būsenų yra labai daug.

Festivalyje kino buvo ir daugiau, pavyzdžiui, poetinių filmų konkursas pagal Birutės Pūkelevičiūtės kūrybą „Aš vadinu Tave savąja neramybe, nes jokio / Kito vardo tau nesurandu“. Pradedantys kūrėjai bandė versti poeziją į kino kalbą. Filmukų būta visokių – įdomių ir nelabai. Ko gero, beveik vienbalsiai išrinkti nugalėtojai už savo poetinių akių sufokusavimą gavo neblogų prizų. O paskui šoko Denisas Kolomyckis. Nelabai ką supratau, bet buvo gražu žiūrėti, kaip visas jo kūnas tampa kalbà ir kal̃ba.

Kitos dienos irgi buvo lietingos. Gerklės nebeskaudėjo, bet užtat visą laiką jaučiau ką tik įstatytas naujas dantų plombas, tikėjausi, kad poezija man jas nušlifuos. Žvėryne, tokioje, sakytumei, tarpukario viloje pavadinimu „Jalta“, siautėjo kartais truputį urvinį žmogų primenantis estų poetas Jaanas Malinas, pseudonimu Luulur. Luulur savo balkaniškais šokiais ir pusiau ugrofinų, pusiau susigalvota kalba skaitoma poezija labiau priminė ne estą, bet personažą iš Kusturicos filmų. Vienintelis žodis, kurį supratau, buvo Tartu. Bet klausiausi beveik valandą pusiau išsižiojusi. Poezija plombas tikrai glostė.

Pastirusiais gyvaplaukiais paskui sekiau „Orbitos“, rusiškai rašančių latvių poetinės grupės, skaitymus. Poetų trejetas turėjo po senovišką radijo aparatą ir vis sukinėjo rankenėles, lyg gaudydami poeziją iš radijo bangų traškėjimo. Taip iš visuomenės triukšmo ir bruzdesio poeziją lyg žuvį žvejoja poetai. Kad ir Sergejus Timofejevas:

Centro gyventojau,

Tu dar moki skaityti iš lūpų

Merginoms plakatuose,

Kosmetiką reklamuojančioms.

Jos sako: „Man aštuoniolika metų,

Esu laisva plaukti, laisva turėti.“

Arba: „Stengiuosi, nes

Aš moku, ar moku todėl,

Kad stengiuosi?“ Reikšmių ieškojimas –

Lyg mėginant iškeisti pinigus,

Bet per stambių banknotų

Niekam nereikia

Šiandien.

(Vertė Aleksandra Fomina ir Marius Burokas)

Šeštadienį vaikščiodama po „Lofte“ atidarytą S. V. Mitchello parodą „Bardo“ (pavadinimas tibetietiškai reiškia „tarp dviejų“ (būsenų), tiksliau, tarp mirties ir atgimimo) galvojau, kad tai puiki vieta klausytis poezijos. Tamsoje tarp juodų širmų ir ant jų sukabintų pieštų skeletų, kaukolių, altorėlių netikriems populiariosios kultūros dievams (vienas paveikslas taip ir vadinasi – „Worship of False Gods“, „Netikrų dievų garbinimas“) ir auksinių budų statulų. Įsisupusi į tą kadaise tatuiravimo meistru dirbusio menininko sukurtą gotišką labirintą ne viską girdėjau, bet, iš tamsos išnyrant griaučių motyvams, eilėraščių nuotrupoms ir staiga prieš akis lyg iš niekur išdygstant bičiuliams arba juodai apsirengusiems ilgaplaukiams jaunuoliams, nosį kutenant keisto kvapo smilkalams, man ten viskas kalbėjo, visoms juslėms.

Dar galvojau, kad performansinis teksto atlikimas primena vadinamąjį garso derinimą koncertuose. Jis gali būti puikus ir gali būti nevykęs, kai, pavyzdžiui, žodinį tekstą užgožia garsinis ar vaizdinis (taip ir girdi per garso patikrinimus: „Daugiau boso, per mažai vokalo, vienas vienas vienas“). O kartais tai, kas pasakoma viena kalba, apskritai nesiderina su tuo, kas sakoma kita. Žodžiu, reikia suderinti ne tik garsą, bet ir garsą su vaizdu, žodį su šokiu ir t. t. Gerai mokėti rašyti ir skaityti, pažinti ne tik žodžių, bet ir kino, garso ar kitokią abėcėlę.

Paskutinis, trečiasis, šeštadienio renginys buvo pramintas „Valpurgijos naktimi. Šamanų šokiais“. Pavadinimą pastebėjau tik kitą dieną ir pritariamai palinkčiojau galva. Ant Taurakalnio įsisuko šėlsmas. Pradžioje, grojant „Salai“, publika (kuri, beje, šitame festivalyje, gerokai skyrėsi nuo įprastinių poezijos klausytojų) gana ramiai tyrinėjo aplinką. O tada prasidėjo poezijos jam session. Buvo skaitoma, dainuojama, grojama, šokama, šaukiama, rėkiama, trypiama kojomis, degė rankraščiai. Duendė ten tikrai buvo įkišusi nosį. Vėliau kultinė andergraundo grupė „Verslo rizikos rezervas“, save vadinanti nepamirštama postpankų diskoteka, dainavo apie mirusį technomuzikos gerbėją ir pasibaigusią gumos galiojimo datą. O jau visai prieš pabaigą ant scenos lipo „Rumunija“. „Jie ne rumunai, jie lietuviai!“ – girdėjau iš salės galo kažką kažkam garsiai aiškinant situaciją.

Užtenka kokių penkerių metų nuolatinio dalyvavimo literatūros festivaliuose, kad pradėtum juose jaustis kaip dideliame giminės baliuje. Visi visus pažįsta, o jei nepažįsta, tai, na, aš savo giminaičių irgi pusės nežinau ir ilgai užtrunku, kol per pusseserės vestuves išsiaiškinu, kas čia kam kurios eilės pusbrolis, teta, dėdė ar buvusi žmona. O tas iš „Propagandos“ moterų tualeto nuo pikto apsauginio gelbstimas pavargęs draugas turbūt irgi yra trečios eilės pusbrolis. Kai pavargsti nuo vyksmo ant scenos, įdomiausia, aišku, būna užkulisiai. Šprotai ir sumuštiniai, tepami praalkusiems dalyviams backstage. „Pikantiškos“ salotos, valgomos ant šaligatvio prie „Maximos“ tarp festivalio renginių. Bendrumo atmosfera ir visokiausi pokalbiai. Festivaliai apskritai turi bendruomeniškumo aurą, suartinimo gaubtą. Dalyviai (o žiūrovai irgi yra dalyviai) būna susiejami vietos, laiko ir ypač paties dalyvavimo bendrystės.

Paskutinį vakarą, o tiksliau – naktį, net beveik rytą, akys nuo nuovargio lipo kaip medumi pateptos. „Bet tu ne viena tokia“, – sako L. „Ir jūs ne dvi tokios“, – sako L. draugė. Tada prisiminiau festivalio iniciatorę Gabrielę Labanauskaitę. „Ramune, neliūdėk, – pasakodama apie skaitymų tvarką netikėtai tarė, atsisukusi į mane, šiek tiek nelegaliai atsidūrusią ir susikuklinusią užkulisiuose. – Čia gal atrodo viskas griežtai, bet kitaip bus chaosas.“ Gabrielės „griežtai“ man labiau primena „švelniai“, „švelniai, bet tvirtai“, toks atrodė ir visos organizatorių grupės tonas. Ir kaip jie viską spėja, kaip susitvarko? Kas nubraukia medų jiems nuo blakstienų? Ar kas nors pasaldina jiems arbatą, kol laksto angių, įsisukusių gerklėje (anginų), nuovargio erkučių, aikštingų dalyvių ir purkštaujančiųjų „čia ne poezija“ adatėlėmis badomi. Medaus, medaus, midaus, galvojau, reikės užtepti jiems ant duonos ir įpilti į stikliukus už sukurtas gražias dienas. Už išritinimą iš rutinos kokono, už išlaisvinančią būseną tarp, galų gale už galimybę pabūti tarp gerų žmonių ir gerų tekstų.

O viskas baigiasi arbata su lašinukais penktą ryto virtuvėje pas D. Bet iš tiesų tai niekas nesibaigia. Ir ne todėl, kad spalio 30-ąją „Lofte“ dar vyks festivalio uždarymo vakaras. Miesto šamanų ritualai niekur nedingsta, kaip niekur nedingsta ir poezija, net pasibaigus mūsų, vienadienių plaštakių, laikui. Ir visa, kas yra gražu, yra gražu. Ir visa, kas yra poezija, yra poezija.