ROSANA LUKAUSKAITĖ. Eilės

Žmogus su tūkstančiu
feisbuko sąskaitų

Daugelis kartoja kad nepažįsta
nes temstant požymiai atrodo
tarsi nemirtingojo bet kas gali
suklysti arba atšauti matąs tik tai
ką vakar išpylė ant kilimo
mažytis neteistas tušinukas
atkartoja vėl ir vėl tą raštą
kurio neįskaito levituojantis
virš teiginio šauktukas
tylus kai braukiami lauk žmonės
apsižvalgo ką pasiimti drauge su savimi
net nesitarę visi pastversime tą patį svarmenį
tik kad giliau susmegtume į žemę
o tu ar atsispirsi sunkumams
žmogau su tūkstančiu feisbuko sąskaitų?
vakar pakeitęs savo suklastotą nuotrauką
kuo tikriausiu fotorobotu
negi tėvai tavęs nemokė
kai nepažįstamasis siūlo saldainių
apsižvalgyti į kairę ir į dešinę
atšauktoj apšauktoj nosinaitėj
dar likęs lašelis jo triumfo
pražydusio pažirusio talko
dar kelios nuvytusios nuviltos tarnaitės
bando nuplauti tą transą
kuriam atodūsius skyrę piligrimai
išpirko pasaulį blokados auksu
pirmajam jo savininkui nieko nepranešė
tik atvedė keistą žinią:
„Trapusis žino savo vertę
TUŠTI LANGELIAI.“

Net dviračių vagys valgys

Iš pagarbos paminklui jis išverdamas
ir retkarčiais nuprausiamas savo vardo sultiniu

Romas Daugirdas

Kai atėjau pirmą dieną
visi atrodė be sielų
tik buvo apraizgyti siūlais
kaip mamos ruošiami balandėliai
norėjau išdėlioti lėkštes
bet jos buvo užimtos ateivių
ruošiausi paserviruoti stalą
tačiau jį tuoj užvaldė indai
tikriems jausmams
neliko net kėdžių
kažkieno delne
daužėsi visų benamių širdys
atsiprašiau svečių už be reikalo
suneštą dangaus foliją
negaliu pereiti Rubikono
sakiau jiems
nepasūdžiusi vandens sriubai
neįmetusi kelių morkų ar ridikėlių
pergalė negali būti lengva
ar pakabinama mediniu šaukštu
išaukštinkime tikrą virimo virtuozę
vi veri universum vivus vici
kam man ta lotynų kalba
jei niekada nevažiuosiu
į Lotynų Ameriką
kartais nežinau kur sustoti
maišant košę
ar jau pakankamai kartu
(kartu sudėta)
jei ne
atsisėsk ant lagamino.