Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Asmeniška

Liepos vidury labai lijo. Aš siutau laukdamas Korano (ir dėl to pokvailio A. J. įrašo). Siurbtelėjau Jono rekomenduoto „Stumbro“ ir – pro stoglangį mane užpuolė… širšės. Gal vėjas, liūties šuoras jas įnešė, gal degtinė priviliojo.
Viena įsisiurbė man į blauzdą. Aš nubraukiau ją kitos kojos padu (buvau trumpom kelnikėm), deja, per vėlai. Koja tino ir raudonijo.
Taip prasikamavau trejetą parų, krėsdamas dar didesnes kvailystes.
Kai lietūs praėjo ir saulė nušvito (eil. lyg iš Maironio!), visur liko širšės. Viena beveik prisirišo. Ir aš jos neskriaudžiu. Ypač pamėgo stiklainį su grikių medumi. Ji šviesgelsvė, medus – tamsrudis.
Ta širšė, liesoji mano moteriškė! Kaipgi ją nubaidyti? Andai nupirkau šokolado… Gyvenimas su širšyte?
Korano tiražą sumažino iki 1000, o kainą užkėlė iki 70 Lt.
Kas man iš to? Visa tai manęs kaži kodėl nejaudina.
Širšė… Gerai būtų ją… užsiauginus! Girdėjau, kad vienas vyriškis mirė nuo jos įkandimo. Į plikę. Aš išsisukau, tiesa, greitąją teko kviesti. Antakalnio chirurgėlis (poliūdniu veidu, tik po operacijos) ramiai apžiūrėjo ir apgailestavo, kad neatsivežiau su savim jokios knygos…
– Geriau, – sako, – jūsų nei verstinės…

Iš pastebėjimų

Lietuvoje jau gerą pusšimtį metų gimsta žmonės, manantys, kad tarp Dzen (Zeno) ir Dzin (dzin galvoj) esama ryšio… Keista.

Kur link eina klaidos…

„Vasarės ajero kalbos“ redaktorius paklausė manęs, ar daug klaidų padaryta surenkant. Sakau:
– Nedaug… Pasitaikydavo dešimt kartų kryptis.
Vieną dalyką dabar pridurčiau – apie klaidų kryptį. Jos liudija rinkėjų… psichologiją. Andai mane supurtė, kai žodyje Rūpintojėlis „p“ pakeitė „r“. Nieko sau dievelis! Dabar, pavyzdžiui, reta rinkėja surinks „nekropolis“ ar „nekrožanras“. Visur randu „negro…“. Vietoj Husserlis – Kušleris arba Hitleris.
Žodžiu, kaip ir visoj kultūroj įsivyrauja žemutinioji kūno pusė. Mąstoma ne galva, o (…).
Tiesa, pirmą kartą užtikau surinktą SSRS. Vietoj SSSR. Ženklas, kad žmonėms „tas pats“.

Liepos 31, ketvirtadienis

Naujausioji priklausomybė

Šįryt mano akyse, t. y. netoli manęs, jauna moteris, kalbėdama mobiliuoju, vos nepalindo po mašina. Laimė, vairuotojo būta budraus. Ji atšoko nuo signalo, bet ir toliau pliurpė tarsi miegodama…
O sako: „Priklausomybė nuo vaistų, narkotikų etc.“
Tai jau tradiciška.
Psichologas A. Alekseičikas sako:
– Išjunkite televizorių, įjunkite smegenis.
Jis pats neturi mobiliojo. Nėra, tai ir nereikia.
– O jūs žinote, kas kalėjime yra moteris?
Paradoksas: niekas jų nemato, ten jų nėr, tai ir priklausomybė mažesnė.
Galop paradoksalus klausimas: ar įmanu gyventi nuo nieko nepriklausant?
Aišku man tik viena – mobilusis yra pokalbių pratęsimams. Žmogus nenuklysta per toli, jo draugai nuolat su juo…
Žinoma, čia turiu omeny ne policiją ir ne daktarus, ligonius, reikalų tvarkymą.
Nauja yra žmogus, garsiai pliurpiantis minioje. Arba – gūdžioje girioje…

Ir vėl – apie vertimus

A. A. padovanojo man savo vertimų rinktinę „10 anglakalbių poetų“. Ta proga ir sušnekom.
– Pavyzdžiui, skaitai Dylaną Thomą ir matai, kad angliški žodžiai trumpi, jam pavyksta į vieną eilutę sukišti bent penketą įvaizdžių. Lietuviškai tegali 2–3… Ką daryt?
Tikriausiai tenka grįžti prie subjektyviojo vertimo, laisvo ir t. t.
T. V. vienam interviu teisus, kai sako, kad galėtų būti ir taip: pirma rašoma vertėjo pavardė, paskui autoriaus… Jis pats, tiesa, kitados gynė išverčiamumo, tolygumo tezę. Amžius keičia žmones ir tiesas.
Arba A. A. sąvoka – vertėjas profesionalas. Kas tai yra?
Jeigu žmogus nesugeba sukurti savo, tai neišvers ir svetimo. Žinoma, tą svetimą jis „permala“.
Net vieną sakinį du vertėjai išvers skirtingai. Tarkim, F. Kafkos ar L. Tolstojaus. Geriausiai verčia tie, kurie gerai rašo. Būna ir kitokių atvejų. Graudžiausia, kad Lietuvoje dar daugelį metų stirksos blogai išverstos klasikos stirtos.
Kas imsis Homero? Pirmyn, narsūs vyrai ir moterys!
Kur tau. Laikai – saviraiškos ir narcisizmo. Visi gimsta jau „apsiplunksnavę“, greiti kritikuoti, tingūs – mokytis.
– Mes esame talentai!
P. S. Ponas Dievas duoda, bet… nemoko. Mokytis turime patys. Dievas pirštu nerodo.

Pyplių kalbos

– Ir dar aš mėgstu apsikabint ir bučkį duot…
(Smėlio dėžėje, mažieji teatro režisieriai!)

Iš pasitaisymų

Esu kelis sykius citavęs A. J. Greimo laišką, kur jis aiškino savąjį nusivylimą revoliucijom.
Turėtų būti: „(…) kovok žmogus už laisvę, o ji per 24 val. į diktatūrą pavirsta!“ (Čia apie revoliuciją Alžyre.)

Kas pasakė pirmas?

– Mums duotas ilgas gyvenimas, bet mes patys jį negailestingai sukarpome…

Lemtingos skaičiuotės

Šiandien ir mano gyvenime galutinai pasitvirtino: „Aus, maus, stora boba kiaulę pjaus. Tam davė, tam davė, o šitam nieko neliko…
Taip buvo ir prieš trejetą metų – 2005-ųjų vasarą. Kodėl turėjau iliuzijų?

Apie vieną eilutę

J. Brodskio eilėrašty, skirtame jo globėjui ir mecenatui Venecijoje – Girolamo Marcello. Mintis apie tai, kad „mirštančių niekas nemyli“. Arba pasmerktų mirčiai. Arba sunkiai sergančių. Rūsti romėniška tiesa.
Kiekvienas pasmerktas mirti ar mirštantis patvirtina šalia esančio gyvojo gyvumą.
Pabrėžia, užaštrina kontrastą.
Jis miršta, užtat aš susikaupiu. Lyg dalis mirštančio gyvasties atitektų kitam.
Prakeikimas!

Rugpjūčio 1, penktadienis

Iš ženklų

Regis, kad jau niekas nepakeis mano įsitikinimo dėl… dantų.
Jų lūžinėjimas visad man pranešdavo dideles netektis.
Taip ir šią – Saulės užtemimo dieną.

Rugpjūčio 2, šeštadienis

Pirkta – nepirkta

Šiandien išgirdau, kuo skiriasi gera pirkta recenzija nuo nepirktos.
Kritikui gerai užmokama, kritikas profesionalas, jam brangus jo vardas… Tada jis išdėsto, ką manąs apie kūrinį, tačiau jame nėra sakinio, kurį autorius galėtų pasigrobti, t. y. ištraukti iš konteksto ir puikuotis.
Taip ir kritikas išsaugo savo garbę, ir tiesa pasakyta.
Lietuvoje nėra patirties, nėra tokio lygio. Čia visus vienodai galima ir pirkti, ir parduoti.

Iš Luko evangelijos

Neatsimenu tik pastraipos, o Jėzus jį apraudantiems ant kryžiaus kalamas sako:
– Verkite ne manęs, verkite patys savęs, verkite savo vaikų…
Maždaug: aš savo skausmą pats ir pakelsiu. Atlaikysiu, o jūs žiūrėkite, kas ateity.

Mano gimnazijos

V. M. perrašė savo ranka mano mokyklinį eilėraštį. Regis, ir daugiau tokių buvau parašęs, paskui… lioviausi.
Šiaip – jaunų dienų apraudojimai.

…Gervės, raudotojos mažos,
Jūs tik pažvelkit į sodus –
Obelys, kokios jos gražios,
Kokios išdidžios atrodo.

Vėjas pajudina šaką,
Obelys bara jį tyliai,
Tartum kad motinos šneka,
Kam tu skriaudi mūs mažylius.

Kam tu skriaudi mūs mažylius
Obuoliukus raudonskruosčius.
Teisinas vėjas pritilęs:
Obelys, aš tik paglosčiau…

Gale prierašas: „Tikrai liudiju, kad tai yra Sigito Gedos gimnazisto kūryba.“ 2007-ųjų žiemą…

Tai, kas ištiko mane

Pagalvojau per patį karštymetį,
vasarai baigiantis, –
ėjau per mėlyną cikorijų lauką…
Mes visi ėjom per savo
gyvenimo lauką,
užmiršę, jog tarp minčių ir tikrovės
yra dar gyvenimo nuotykis.
Dažniausiai čia žaidžia velnias.

Iš pakartojimų

Žmonės, neištikti vizijos, neturi pašaukimo dalyvauti paslaptyje.
Būta termino apie šį pašventinimą – participation mistique.
Mėginimai perprasti Dievo planą.

Griebimai, pagrobimai

Dievas nuolat griebia už tos vietos, kur mes silpniausi.
Kur? Ogi suvokimas, kad esame pasmerkti.
O velnias? Velnias už kur griebia?
Visi tai žinome?
Jis stengiasi mus pradžiuginti. Apytikriai:
– Neimkite to galvon!
– Eime su manim!
Kaip ta moteris, kuri prisipažino savąjį suvedžiojimą. Nidos bare vėlyvą vakarą prie jos nuobodžiaujančios priėjo vyriškis ir be jokių įžangų rėžė: „Pasimylėkim!“
Kam dar užuolankos?

Šios vasaros tęsiniai

Ogi gyvenimas – su širše. Jau dvi savaitės ji maitinasi man už nugaros. Andai ant virtuvės plytelių buvau papylęs cukraus. Netyčia. Ar cukrinė sudužo. Sena buvo. Dabar čia širšės namai. Ir taiki be galo. Tos, kur kanda, – pikčiurnos. Matyt, alkanos, be širšinų gyvenę.

Mažės už lango

– Nieko nereikia bijoti? Ar žinot kodėl?
– Ne.
– Jei bijai, dar labiau tave griebia. Erkės, pavyzdžiui, prie Neries.
– O iš kur erkės žino?
– Ką?
– Kad bijai?
– Erkės?.. Erkės viską žino!
Tokia muilė iš patvorės. Lyg policijai skųstų:
– O mūsų tėtis, kai tik šeštadienis, visą dieną miega. Negali mūsų su mama net į parduotuvę nuvežti. Sakąs: „Nieko, pėsčios nukerėplosit!“