RASA KUTKAITĖ. Eilės
pelenas kurio nebėra
aš tik geriu ledinį kokteilį
suplaktą iš žvaigždžių
ir mirties šešėlio
žinodama kas manęs laukia
kad ji tikrai ateis
ne kaip žmogus pro duris
išnirs iš mano vidaus debesyno
mėnulio veidu
atvirom akim
pro kurias įžengsiu į vidų
sumažėjusi iki bitės sparno
ir tuo pat išdidėjusi
iki vėjo sapnų viešpatijos
aš tau melavau
man nepatinka gėlės kvepia
sudegusiomis žvaigždėmis
akimirka per trumpa
kad suspėčiau suprast jog gyvenu
todėl žaidžiu kaladėlėmis
iš žodžių ir jų atspindžių
ant raukšlėto pageltusio lapo
nuskridusio paukščio šešėlio
įskilusios taurės bliko
tu paklausi ką aš veikiu
ir nesulaukęs atsakymo pamatysi
jog iš manęs
nė peleno nebelikę
Autorės piešinys
šviesą jau galima užgesinti
ir taip kasdien
pelių lavonėliais sninga viduj
kūneliai slegia jausmus
priplėkusi tuštuma
šiąnakt ir vėl nieko nesapnavau
ar dar skiriasi diena nuo nakties
naktis nuo šulinio dugno
pasistiebus galiu pasiekti medžių šaknis
tai mano plaukai
kuriuos šukuoju mirusių paukščių nagais
kad jiems neskaudėtų
kuomet sulenda į panages
praeities gniutulai
tu neateik
nebeliko vietos sapnuoti dviem
aguonų žiedlapiais nužymėtos kūno vietos
kuriomis bandžiau prasiplėst
o pavirtau į aguonos sėklą
iš kurios išdygs pelenai
atvertos akys
prasmegę į tuštumą
paukštis perintis plaukuose
nurimusių vėjų gūžtoj
kai šitaip sėdėsiu
pro šalį praeik
tylėjimas įsodrintas
pilnaties vandens
esu bet nesu
sėdėjau žolynuose pasislėpusi
ir jaučiau kaip kyla mėnulis ir saulė
vienu metu iš mano pilvo aukštyn
supratau kad dabar jau manęs nebėra
dabar tik skausmas
kurį turiu stebėti pasislėpus
ramunės žiede
žinojau kad dabar užgrius visais šešėliais
visais paukščių snapais vienu metu užkapos
užtvindys visom upėm visom gerklėm
užriaumos
paskui buvo taip tylu
ir šviesu
lyg mėnulis ir saulė šviestų vienu metu
ir niekas nepyktų
kad esu visiškai svetima
visiškai niekam
kad nesu
įsikerojęs vaidmuo
daužausi į sumūrytas sienas
apgirtus nuo liūdesio ir nuo vienatvės
spaudžiu delnus į betoninius įtrūkius
pažymėdama kelius kuriais eiti
galėčiau nakties gelmėse nuskendusi
nuogom pėdom per atšalusius
akmenis prašydama iš jų jėgos norėti
gyventi nieko nereikalaujant
iš pienės pūko
įstrigusio krūtinės takoskyroj
paukščio nutūpusio perėti
mano pilvo slėnyje
akimis nokinčiau jam uogas
jei tik įgaučiau jėgos norėti
užmiršti
susikurtą vaidmenį
sapnų kaina
mano sapnai tuomet tekainavo
pora plunksninių debesų
pora atodūsių iš tavo burnos
bet tu praeidavai pro šalį
nepalytėdamas net žvilgsniu
lyg aš visai nebūčiau sutvėrus sapnų
kuriuose suskilusiom lūpom braižau
nugaras tavo nuogoms mintims
dabar mano sapnai pilni akmenų
pilni nuskendusių valčių
kuriose plukdydavau žodžius
į krantą kuriame gyveni
jie kainuoja visas tas dienas ir naktis
kurių tavęs nemačiau ir dar nematysiu
mano sapnai dabar tokie sunkūs
kad aš nebenoriu sapnuot
juolab kai nežinau
ar iš viso tau jų dar prireiks
jausmai
stoviu lyg lapkričio medis
vėjui užmigus
mano skeletas labai patogus
paukščiams lizdus susisukti
vorams audeklus nerti
šikšnosparniams išsimiegoti
mano skeletas
vėjui pabudus
tinkamas vaisingiems laukams
nuo žvėrių apsaugoti
jei pakabintum
ant jo lentelę su užrašu
gyvas
visi garsiai juoktųsi
mano gyvas skeletas
vaikšto senamiesčiu
kates baidydamas
ateik
mielasis
aš tave apkabinsiu
pėdos
buvo taip viskas paprasta
lengvai perskaitydavau
ką varnos pripėdavo ant stogo
ką nupiešdavo medžių šešėliai ant kelio
skrido nematomos mintys
ir aš skridau be jokių pėdsakų
paskui manęs klausė
kur buvai visą tą laiką
kol tavo tėvą ir motiną gimdė
negersi daugiau iš Dievo pėdos
ji bus tuščia
tik kankorėžiai rodys tau kelią
ir iš anksto žinok
kad jis niekur nenuveda
