Kas ką rašo

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Leidykla „Tyto alba“ iškilmingai pristatė spaudai rengiamas lietuvių autorių knygas, pavadinusi jas rudens ir žiemos kolekcija. Kaip ant podiumo susikaupę prie stalo sėdėjo 12 rašytojų ir aktorius (knygos herojus). Iš jų visų profesionaliu rašytoju būtų galima vadinti tik vieną – Andrių Jakučiūną. Kitų profesijos (iš kairės į dešinę): gamtosaugininkas ir politikas; kino aktorė; žurnalistė; vertėjas ir poetas; psichologė; muzikologas; žurnalistų pora; dailėtyrininkė; keramikė; žurnalistė ir kritikė. Daugumos veidai rūškani, akys sustingusios kaip tos Tyto alba, nes knygos dar nebaigtos.

Per leidyklos direktorės Lolitos Varanavičienės reguliuojamą apklausą gaiviu leitmotyvu tapo senos gruziniškos markės mineralinis vanduo boržomis – kurdami knygas jį prisipažino geriantys net 3 rašytojai. Taip pat keliskart buvo paminėtos rašančių tėvų dukros, kurios ateityje lyg ir turėtų domėtis tėvų knygomis. „Kas sugeba perskaityti meilės romaną, gali ir bet ką kitą perskaityti, – teigė Jakučiūnas. – Atsiradus mano būsimos knygos stiliui, atsirado ir tai, kas turi būti juo pasakyta. Ne aš esu autorius, o mano kalbos stilius.  Gal sukursim dalykus, kurie gali būti bendri? Kūrinys tiks ir plačioms masėms, jei jos turės jėgų jį perskaityti.“

Tuoj pat po kolekcijos pristatymo atsipalaidavus prie vyno taurės uždaviau (rodos, 9 žmonėms) konkretų klausimą: kurią vieną knygą jūs nusipirktumėte? Vėl iš rašytojų būrio išsišoko tas pats Jakučiūnas, kuris rėžė, kad kaip grafomanijos kolekcininkas tikrai turės iš ko rinktis. Viena žurnalistė atsakė, kad žino, ko tikrai nepirks – Valdo Adamkaus neatvirų dienoraščių. O likusieji neabejojo: pirktume Gerulaitį! (Pirkčiau ir aš, bet su sąlyga, jei leidykla prie knygos priklijuos autoriaus meditatyvaus balso kompaktinę plokštelę.)

Taigi, muzikologas Viktoras Gerulaitis išleis knygą, kuri kol kas vadinasi „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Kaip didelė Gerulaičio gerbėja, kol dar yra laiko, iš pavadinimo išbraukčiau tas užtikrintai „neišgalvotas“ – LR laidų „Likimai“ kultinio vedėjo kultas iš dalies ir susikūrė dėl jo laisvos, neprognozuojamos manieros biografinius faktus naudoti tik pristatomo muziko skeletui ir jau ant to skeleto užauginti gyvą unikalų žmogų. O toksai tikrai neapsieina be išgalvotų, nors ir kaip vaistinėje seikėjamų biografo fantazijų.

Žiniasklaida jau iš anksto galanda dantis laukdama Adamkaus knygos „Paskutinė kadencija“. Ankstesnės knygos „Be nutylėjimų“ žanras buvo neutralesnis – atsiminimai. Dabar prezidentas ir su juo bendradarbiavęs žurnalistas Valdas Bartasevičius ėmėsi dienoraščių. Tačiau jie – kupiūruoti. „Nes yra dalykų, kuriuos reikia palikti istorijai. Gal po 50 metų ir bus galima. Dabar ir taip tamsu… Nepalengvinsiu mūsų gyvenimo pasakydamas viską.“ Be abejo, dienoraštis yra ne drovių lietuvių, tuo labiau ne politikų švariais mundurais sritis.

Žurnalistė Rūta Oginskaitė būsimą knygą „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“ prisipažįsta irgi įspraudusi į savo asmeninio dienoraščio rėmus. Tačiau šiuo atveju visiškai suprantamas tapatinimasis, pagrįstas flirtavimas su aktoriumi: gero kritiko gyvenimas toks ir yra – šalia kuriančio, šalia nuolat esančio scenoje ir atveriančio tai, ką turi ir tu, nuolat sėdintis salėje, žiūrovo kėdėje. Galbūt sulauksime paradoksalaus vaidmens – kritikė perteiks, suvaidins knygoje aktoriaus likimą.

Rita Baltušytė, garsi tarybinių metų žurnalistė, aštrialiežuvė kaip ir jos tėvas, pristatydama knygą „Su kuo valgytas cukrus“ teigė nieko rimto negalinti pažadėti, gal tik stengsis, kad jos atsiminimai netaptų fantastine literatūra. Taip pat Baltušytė sudarys papildytą knygą (trečią leidimą) „Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ apie savo prieš 20 metų mirusią dukrą dailininkę. Dar vienas paradoksalus žurnalistinis vaidmuo – būti tarp nesančių tėvo ir dukters.

Dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė kalbėjo apie naują savo dukters Jurgos Ivanauskaitės instaliacijos pagrindu sudarytą knygą „Angelo rūbas“. Ji skirta Jurgos 50-mečiui ir gal net savotiškam anapusinio pasaulio prisijaukinimui.

Gražina Baikštytė rengia pokalbių knygą apie režisierių Rimą Tuminą – abu tuo pačiu metu mokėsi Maskvoje, režisierius rado savo vietą mene, kino aktorei to padaryti nepasisekė. Taigi knygos „duetas“ nėra toks nemotyvuotas, kaip kam nors gali pasirodyti.

Vertėjas ir poetas Alfonsas Bukontas vienintelis iš užstalinio rūškanojo Albiono džiugiu veidu parodė jau išleistą šimto eilėraščių rinktinę „Pirštų atspaudai“. (Žadėjo su Baltušyte susėsti ir „Šiaurės Atėnams“ surinkti populiaraus tarybinio žurnalo „Jaunimo gretos“ egzistavimo nuotrupas.)

Psichologė Edita Čekuolienė rašo knygą „Flirtas su rudeniu“, skirtą tik vyresnėms, darganoje klaidžiojančioms moterims; žurnalistai Jurga ir Paulius Jurkevičiai – itin suasmenintą knygą „Italija: pojūčiai, stereotipai, mados reportažai“; dailininkė Nomeda Marčėnaitė – iliustruotą istoriją „Lėlė“, skirtą vaikams, kurių tėvai Airijoje. Stereotipinės knygos, nors – kas žino.

Lieka pridurti, kad Jakučiūnas vis dar rašo subtilius apsakymus apie kūrybą rinkiniui „Lalagė“. Rekomenduojama visiems, kas dar turi jėgų skaityti knygas.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.