Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Ta pačia tema

Jei poezija gimsta iš meilės, tai privaloma tam tikras aklumas, impulsyvumas ir ekstatika. Jei poezija iš apskaičiavimo, racionali, intelektuali, tai vis vien jos autorius privalo turėti ir keliolika ekstatiškų, t. y. meilės, eilėraščių.
Taip išteisinamas romantiškumas, pakylėtumas. Antra vertus, šaltu protu neatversi realybės klaiko, kuris irgi privalomas… Regimybių nuvainikavimas.
Šitaip svarstant, ne vienas lietuvių poetas pralaimi. Gale – ketureilis.

Kaži kas blogo atsitiks,
Nes tavo akys taip nušvitę;
Tai toks dalykas, toks dalyks,
Juslinė logika, mergyte!

Po 40 metų

Jeigu tiksliau, tai po 38… Kai tuose rūmuose, kur dabar ŠMC, vyko Rašytojų sąjungos plenumas (tada prezidiumuos sėdėdavo visos šalies galvos) ir viena tų pačių poetų šutvė išniekino mane iki galo… Esu rašęs. Dabar Barbutė (ar kiti žmonės) paskambina, norėdami pranešti, ką vėl išmetė prieš mane koks Sinkevičia ar Nesteravičia, sakau – išėjau kalbėt ir pradėjau nuo Hesiodo bei Vienažindžio:

Ar aštrių dagių, ar žalių rūtų
Jūs man vainiką nupinsit,
Man užmokesnis vienodas būtų –
Ar mane peiksit, ar girsit.

Nesuėdė tada, užsprings ir dabar.
Tie, kur labai įsibrydo, tai Chadasevičia ir Kutrevičia… Ko norėt! Koks šuo, jei nekanda. Kas jį maitins.
„Dagių“, beje, galūninis kirtis.
P. S. Žmonės turi bjaurią savybę – aitrinti žaizdą.

Dar apie realybę

T. y. realybės siaubą. Ankstyvaisiais viduramžiais ir vėl žmonės jį išgyveno per Jėzų Kristų. Jo patirtas kančias ir nukryžiavimo siaubą. Tai galgi centrinė personifikacija, scena.
Šalimais arba po to liko tai, kas PO TO – nuskriaustųjų ir pažemintųjų gyvenimas, našlaitystė.
Postmoderniais laikais nieko neliko. Viską reikia tokioje erdvėje medituoti, susigrąžinti, kas buvo, ar projektuoti, kas bus.

Dialogai

Vyras (persirengiančiai moteriai):
– Atsargiai, ten voras gyvena!
Moteris:
– O Dieve, bijau!
Vyras:
– Jo vardas Gerasimas. Paglostyk penktą leteną…

Liepos 15, antradienis

Raportai iš XXI a.

Trakų savivaldybė džiaugiasi – pagaliau sumažėjo bedarbių! Miškuose ėmė dygti grybai, išnoko uogos. Atsigavo prekyba pakelėse…

Besimeldžiantis zuikutis

Radau jį siurbdamas vasaros dulkes apleistuos namuos. Kamputyje tarp knygų. Subliūškęs, draiskaliotas – aišku, siūtinis… Kitados jį nešiodavosi su savimi mergaitė. Ir į kiemą imdavo, ir į keliones. Paskui ji užaugo ir išvažiavo į Dubliną. Zuikutis liko vienas. Pamažu jo galvelė leidosi žemyn. Dabar jo rausvos ilgos ausys tįso, nosis šalta kaip numirėlio… Tai ir yra liūdesys. Liūdnoji vaikystės žaislų išdavystė.
Zuikučiui beliko melstis savo tariamam dievui, apie kurį andai tiek prikalbėdavo šiuos namuos vienas linksmas žmogus. Jis irgi mirė.

Dažnučių stilius

Pagalvojau, kad juo sukurtos visos K. Binkio „kaimiškos poemos“. Tiesą sakant, netgi Maironio „Jaunoji Lietuva“. Tai atsipalaidavimo poezija. Savotiškas įsipareigojimas – taikomoji poezija. Eiliavimai. Jie traukia visus. Tokią poeziją visi priima ir supranta…
Gaila, kad lietuviai posilpniai išvystė šį žanrą, lyginant su rusais (частушки). Rusai čia turi tikrų perlų.
Kokia nors silabotonika įsigalėjo per lenkų poeziją (ir kalbą).
Dažnutės, beje, traukia su amžiumi. Žmogus pavargsta nuo „grynosios lyrikos“. Kaip ir nuo jaunystės maksimų, idealizmo.
– Kaip moku, taip šoku!
Eiliuoja visos tautos. Šiuo požiūriu japonų haiku (dabartinė rašliava) yra tokios pačios dažnutės (popsas).

Golodomoras

Dirbtinis Stalino sukeltas badas Ukrainoje. Kai ukrainiečiai atsisakė stot į kolchozus, iš bado 1932–1936 metais mirė milijonai. Su kitais – ištremtaisiais į Sibirą – skaičiai siekia 6–10 milijonų žmonių. Badas nusiaubė visą tautą. Dabar tai jau įteisinta (tarptautiniu mastu) kaip genocidas.
Sunaikintas kas penktas žmogus. Pasaulis tą išgirsta (jeigu…) vos ne po šimto metų.
Tai, kas dedasi dabar, kas daroma dabar, mes irgi nesužinosime. Sužinos nebent kuris anūkas.
Jeigu jam tatai bus įdomu.
Vis dėlto: pasaulis yra golodomoras.
Čia vienam žemyne, čia kitam… Įsidega kaip gaisras.

Dar apie taikomąjį meną

Jeigu tiesa, kad žmonės aptarnaujami pagal poreikius, tai beveik visas menas yra taikomasis. Net religinis, tik klausimas, kur dėti tuos, kurie nenori tarnauti ir aptarnauti.
Yra procentas, dalis, sluoksnis bet kurio gero meno ir bet kuriam geram mene – prašokantis pats save. Žmogus, net pats nenutuokdamas, peržengia kartais per save patį.
Tai kas, kad retai, tai kas, kad „šiek tiek“, bet šitas nesuvokiamas rezultatas ir yra visa vertybė.

Liepos 16, trečiadienis

Panevėžiečių giesmės

Galvojau – užrašyt ar ne… Kokia yra, tokia. Vedantysis:

Pasistatė k… namą,
Nei per aukštą, nei per žemą.

Bosai:

Reiks užeit! (2 k.)

Vedantysis:

Užeinu tenai ne vienas,
Nuo kr…o dreba sienos.

Reiks užeit!

Per tą tavo gerą dūšią
Praradau aš juodą k…į.

Reiks užeit!

Per tą tavo juodą kasą
Palikau kaip b…is basas.

Reiks užeit!

Motyvas, kuris eina dar iš Strazdelio.
Erotinės poezijos antologijai. Arba: „Bardakų poezija Lietuvoj“.

Istorija, kurios ilgai nesupratau

Ją prieš gerus 40 metų man pasakojo gaziko vairuotojas, vežęs į Dusetas. Jis dirbęs pas garsų generolą Vetrovą. Keistenybių turėjęs daug, bet buvęs ir savotiškai garbingas, jeigu čia tas žodis tinka. O gal jį „valdė“ kariškas kodeksas, papročiai?

Sykį vairuotojas pargabeno generolą naktį ir miegamajame užtiko žmoną su meilužiu. Tarstelėjęs tik tiek (vyriškiui):
– Tu išeik.
Vyriškis pasišalino, generolas rėžė žmonai antausį ir išsiskyrė. Likusį gyvenimą leido be žmonos. Užtat per dieną išgerdavo butelį degtinės. Betgi ką reikštų toks „ritualas“ miegamajame? Maždaug:
– Aš šuo ir jis šuo. Tu kalė, bet mano…
Tiesa, skaičiau ne per seniausiai istoriją ir apie kitą rusų generolą, kuris leido savo žmonai turėti meilužį, atvirai ir kasdieniškai. Iš Lietuvos išvyko tik po to, kai laikraštis aprašė visa tai. Galgi čia būta ir kitų priežasčių.

Ta pačia tema

Redakcijoje, kur dirbau nuo jaunumės, ją pasakojo stilistė Ona Pempienė, nuoširdi moteris, Kanadoje gyvenusio kunigo Albavičiaus giminaitė.
Moteris, netikėtai grįžusi iš atostogų, užtiko savo vyrą su meiluže. Ėmusi šaukti ir klykti. Vyras palaukė, kol meilužė apsirengs, žmona užstojusi jiems kelią link durų. Tada vyras kirtęs jai per žandą.
Išėjo ir nesugrįžo.
Matyt, jau buvo įsisėtriję.

Plakatai gatvėse

– Jūs duodate, mes imame!

(jaunieji policininkai)

– Mes duosime, kol jūs imsite!

(vairuotojos)

Viskas apie kyšį!

Apie lietuvių literatūrą

Tie, kurie norės ją rimtai studijuoti, privalo suvokti tautosaką, pirmuosius raštus senąja slavų kalba, lotyniškus veikalus ir lenkų kalba rašytus.
Priešingu atveju studijuos tik lietuviakalbę, o ne lietuvių…
Didieji naratyvai ir tradicija, šios tradicijos tęstinumas nesuvokiamas nagrinėjant, t. y. lasiojant, mėgėjiškus trupinius.
Pats laikas įvesti sąvoką „palimpsestas“ – sen. būdas rašyti trinant vieną tekstą ir įrašant kitą tam pačiam papiruse.

Liepos 17, ketvirtadienis

Viena eilute –

Tyliai tyliai kaip dagiliai suliepsnojo černobyliai…

Ironizuojantis paukštelis

Pravažiuojant Ropėjų girininkiją visad matai pakelėse žmones su kibirėliais, ir – balsas graudus paukštelio:

Prie valdžios Tarybų
Irgi buvo grybų…

70-mečio vyro grauduliai

Ties paminklu karaliui Mindaugui šeštadienį mus aplenkė kvaištelėjusi moteriškė.
A.:
– Ot, bl…, pažiūrėk, kaip ji lenkia!
– Nesikeik, tavo žmona juk irgi vairuoja.
A. (atsidusęs):
– Sukišau gyvenimą į tris (…)zes…

Senamiesčio grožybės

Ta moteris, kuri apsirengusi senobiniais rūbais ir pasidažiusi skruostelius ryškiausiais dažylais, vis prašo pinigų iš praeivių ir turistų, po pietų smagiai nukaušta su kunigaikščiu Vilgaudu gatvėse, ant suoliuko, prie paminklo didž. kun. Gediminui.
Pagalvojau: kad visas šitas kičas tinka ir prie tepliojamų paveikslų, ir prie tautinės ideologijos. Visa tai juk taip lietuviška: didinga istorija, elgetavimas ir nukaušimai.
– Paaukokite vargšei moteriškei, paaukokite Valdovų rūmams ir būsimoms Brazo iškamšoms!

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.