JURGIS VININGAS. Eilės
sūnus aplaidūnas nelygintais marškinukais
nagais nekarpytais per patikrinimą mokykloj
med. seselės kabinete, gėda visų akivaizdoj,
o taip, aš esu blogas blogas
I’m bad like jesse james
bet aš garbus!
vere dignum et tadamtadam est,
garbus labai
taip taip, very very
aš žinau visas teologų logikos spragas,
galiu juos sukirsti
vos spragtelėjęs pirštais
aš kuriu gyvybę neprisiliesdamas,
kaip gabrielius, kuris nuraškė
saldžiausią sezono uogytę
aš kalbu paveikiausiomis meilės eilėm
(krenta snaigės ir tirpsta ant tavo pečių,
aš tave išvaduosiu iš skausmo, kančių),
aš slepiu užanty filosofinį akmenį, ar norit,
aš nešiojuos revolverį ir esu pasiruošęs jį panaudoti,
o taip, aš užsiimu rimtais dalykais!
Antanas Ališauskas. Kamanės mirtis. Iš serijos "Vandens žaidimas". 1995
tuščią dangų kompensuoja
pilnas žvilgsnis
bitches brew
grublėtas debesienos gruntas
ir kelias nuo kopų toks ilgas
kur miręs labiau nei sukurtas
slenki tarsi siela per smilgas
ir tavo šešėlis toks liūdnas
krenta greit bet greičiau tu už jį
ir dugnas tėra tiktai triukas
nes nukritęs tu vis dar krenti
taip pasaulis per mirksnį nutinka
nes erdvės jau nieks neprižiūri –
nuo ligos lig ligos lyguma
tveria nes ji yra jūra
ir šakos siluetas skliaute
atrodo tarsi įskilimas
vazoj kliudytoj kuomet
pirmąkart išmokai būt kaltas
visą popietę sėdėjau prie upės
bandydamas atspėt jos metaforą
ir kai pasidaviau
upė pavirto metaupe
du apokaliptiniai
I
Tirpstanti saulės pastilė sausam užuolaidos liežuvy,
berniukas išbėga iš kambario ir užlipęs ant
didžiojo kalno klausos,
kaip po kojomis plaka to kalno širdis.
O jie ateina iš anos pusės,
aš juos žinau.
Didelis vėjas, saulės tvaikas drabužiuos,
pirmieji metai po mūsų
II
nuogas klevas sniegų tolumoj nei
juodas hieroglifas baltoje drobėj –
pasiruošk mes išeisim per sniegą
tarsi traukinio šviesa juodam visatos tunely
mėnulis sublyksi
ir senas dvokiantis kiemas
kaip antikvarinis smuikas
mūsų balsą rezonuoja švelniai –
pasiruošk mes išeisim per sniegą per tą
vargšų marmurą kaip rašė rusų poetas
pasiruošk nes esame tai ką padarėm
nes čia ne mes nes mes čia tiktai vadinamės –
pasiruošk mes išeisim per sniegą
pasiruošk mes išeisim perniek
Yra
Tankėjantis lietaus alsavimas glotnion asfalto odon
ir akys tavo lyg knygos užverstos. Čia
yra vietos mažai čia vargiai sutilptų
tavo malda ar malda ne tavo. O čia
yra vietos mažiau nei karste kuriame su kažkuo
daliniesi tamsa ir šviesa.
Čia yra tiktai tiek kiek tau patinka.
Čia yra tik kalva švarus šermukšnio švokštimas.
O ten yra lietus ir cementas ir
be abejo yra mirtis.
Pono Vaclovo portretas
Suraukia vešlius antakius, tarsi
sakalas skleistų sparnus virš didžiojo nosies kanjono.
Apjuoktinas raudotojas.
Kartą dušo srove užmušė vorą,
tai naktį vartėsi lovoj nesudėdamas bluosto,
dūsaudamas meaculpameaculpa.
Štai kokius žaidimus žaidžia:
parklupęs priglaudžia ausį prie radiatoriaus šonkaulių
ir klausosi amžinos daiktiškumo muzikos,
išplėtęs šnerves siurbia į save kambario esybę, tai yra dulkes.
Pats pavirsta jo detale, gyvu baldu.
Bet tegu neapgauna mūsų šis epizodas.
Ponas Vaclovas jaučia panieką bet kokiai
materialumo apoteozės apraiškai,
atmintinai cituoja Šelingą ir prisikemša pypkę.
Yra pagrindinio vaidmens atlikėjas
savo režisuojamose scenose:
slenka pajūriu,
staiga atsistoja šalia savęs ir stebi, kaip vėjas gairina
švariai nuskustus skruostus,
kaip žvilgsnis sminga į tolį.
Ką, pabudęs ketvirtą valandą ryto, šnabžda?
„Norėčiau pavirst savo inkaru.“
