Sudegusių vabzdžių dulkės

KĘSTUTIS NAVAKAS

Apraibę miestai, krantai, į kuriuos neatsimuša jūra, betoniniai kiliai, lietaus burės, nesunkiai nupučiamos vėjo, užpučiamos kaip žvakės, nestabilios, bet kokios.

Vaikas burės veidu, einantis ant sūpynių. Eik, vaike, tesiūbuoja, tesipildo su kiekvienu horizonto pirmyn atgal. Tu burė, aš akmuo, aš geriau čia pasėdėsiu.

Prieinantis žmogus visada grėsmė, ypač šis. Aš negeriu alaus, sako šis, atsisėda šalia taip atsargiai, lyg savo gyvenimą surinkinėtų pagal butelyje sunarstomo burlaivio pavyzdį. Nenoriu alaus, sako burlaivis butelyje, gal galėtum man duoti vieną litą.

Galėčiau. Kai mano vaikas ramiai simuliuoja potvynius ir atoslūgius, kai jo horizontas nubrėžtas dar ne itin tvirtai, kai viskas sąlygiškai saugu, aš galiu viską, net žengti medžių viršūnėmis tuo pačiu metu glostydamas jų šaknis. Aš neturiu lito, sakau žmogui, imk kiek turiu, visas periferines monetas. Žmogus jas paima savaip ceremoningai, net jo sauja atsigniaužia neaštriai, negodžiai, ir delno linijos neatrodo ką tik atimtos iš švelniapirštės būrėjos. Jo panagės juodos. Visos juodos panagės man primena Nabokovą, Pniną, spliną.

Kažkur netoliese, už mano įsivaizduotų serbentų krūmų, mano įsivaizduota mergina groja kanklėmis. Jos akys žaliosios arbatos spalvos, o jos kanklėse septintoji styga netinkamai suderinta. Jai grojant girdžiu vien šią iš proto varančią stygą, o kai ką nors iš tiesų girdi, juk ir tampi tuo, septintąja styga, devintąja banga, meškos kailiu prie židinio, kurio ugnis nebešildo, dega tuščiai.

Turi dar minutę laiko? – klausia trijų monetų žmogus, žmogus iš Mengo, žmogus iš Hado. Turiu. Turiu visas savo minutes, esu išmokęs kiekvieną jų panaudoti po keletą kartų. Aš tau papasakosiu, kaip su manim kartą buvo, sako žmogus.

Nieko tu man nepasakok, broli Grimmai, visi man jau viską papasakojo, ištatuiravo mano vidinę odą savo švininiais būdvardžiais, nepasakok, sėdėk šalia ir mėtyk peilį į štai ten augančią drebulę. Kad jai skaudėtų. Ne man. Man skauda kiekvieną pasakojimą, broli Kristau, man nereikia tavo multiplikuotos žuvies nei siužetų, kuriuos pasakosi, man gražūs tik daugtaškiai. Dvitaškiai mane žudo.

Galiu paliesti tavo rankovę? – klausia žmogus. Galiu dar ten pasikarstyti? – klausia pribėgęs vaikas. Galit, abu. Ir horizontas toliau kaip Škėmos liftas: up and down.

Septintoji styga anapus serbentų krūmų skamba taip, lyg vis artėtų. Norėčiau išrauti ją iš kanklių ir apsivynioti aplink smilių, tuomet žaliosios arbatos akys kiek susidrumstų, matyčiau, kaip jose tirpsta ką tik maišytas cukrus, paskui tarčiau: tu graži. Ji atsakytų: tu irgi, bet noli tangere…

Buvo du tūkstančiai devintųjų liepos pirmoji, sako žmogus. Neįmanoma metus skaičiuoti tūkstančiais, galvoju aš. Pernelyg daug tie metai sukaupę, tūkstantmečius minintys kalendoriai yra švelnieji mūsų žudikai. Niekas neturėtų fiksuoti praeinančio mūsų laiko. Nes tie tūkstantmečiai irgi mano, čia aš vienintelis jų valdovas, čia aš vienintelis jų vergas.

Atsibudau pagiringas ir turėjau tik vieną litą, sako žmogus. Aš tuo metu žiūriu į savo vaiką ir man nerūpi tas jo litas. Vaikas karstosi, vartosi, šliuožia, jo jau ne vienas, o septynetas, tų mano visur kur besančių vaikų tais pačiais nutrintais marškinėliais ir basutėmis, lyg dantų pastą išspaudusiomis kojų pirštukus. Tas vaikas visur, jei užsimerkčiau, jis užsiklotų mano akių vokais.

Nežinojau, ką veikti su vienu litu, sako žmogus. Visi septyni mano vaiko kūnai karstosi lipynėmis. Matau, jog septintasis visų tų perspektyvos iškreiptų kūnų blogai suderintas, jis užlipo aukščiausiai, jis tuoj nukris ir žus. Ir šeši likusieji turės visą gyvenimą justi, jog septintasis žuvo. Žinau, jog čia aš nieko negaliu padaryti, visa kas turi žūti – žūva. Ir ką sugalvojai? – klausiu žmogaus.

Sugalvojau nuvažiuoti pas savo draugo Romkos žmoną Ingridą, pasveikinti ją, nes Romka sėdi ir negalėtų pasveikinti. Taip kalba žmogus, kurio blakstienos man panašios į virvių draiskalus, kurio lūpos panašios į suglamžytą laikraštį, nenoriu, kad jis pravertų lūpas, noriu, kad kalbėtų vien priebalsėm.

Vos tik priėjau prie „Merkurijaus“… – sako žmogus, o aš matau, jog jam prie lūpos prilipęs juodos duonos trupinėlis. Menkas, slėptinas, išdavikiškas. Nebegaliu pasitikėti tokiu žmogumi, tad nebeklausau jo.

Ir staiga iš kažkur ateina aukštas plačiapetis vaikinas, mane apkabina ir klausia: nejaugi tai tu, Algirdai? (Čia jo pasakojimas, ne mano, aš nesiklausau.) Čia aš, Algirdas, nejaugi čia tu, Ženka? Tada Ženka, su kuriuo sėdėjom kadais Archangelske, išsitraukia piniginę ir parodo pusę sprindžio pinigų. Ir pasako: Algirdai, vesk mane į restoranus, aš nepažįstu Kauno, parodyk man, kaip čia kas.

Aš nežinau, ar mano septintasis vaikas jau nukrito ir žuvo, nebematau jo, kiti šeši tebesikarsto, tebelaipioja, retsykiais vėl tilpdami į vieną, kuris pribėga ir prašo nupirkti traškučių. Nuperku. Kioskas juk šalia.

Ir mes su Ženka nuėjome į tuos restoranus, ir tris dienas taip pagyvenom… Nėra vieno ir vienintelio pasaulio, galvoju, žiūrėdamas, kaip į mano vaiko marškinėlius gula nuo „Space Shuttle“ sparnų atitrūkusios baltų dažų dulkės. Mes reinkarnuojamės, tačiau tai ne seka, tai polifonija, visus savo gyvenimus mes gyvename vienu metu, kiekviena mūsų sekundė yra skilusi. Aš – kiekvienoje skeveldroje.

Yra toks žurnalas… Va, sako Algirdas, ir kažkodėl jį išgirstu. Kanklininkė liaujasi grojusi, tarsi irgi klausytųsi. Va, sako Algirdas, jis išvažiavo. Paliko man dvidešimt litų. Mes juk tris dienas… Yra toks žurnalas, sakau Algirdui. Jis negirdi, jis klausosi kanklininkės, kuri vėl groja savo gintarinį bet ką. Neprognozuojamos kanklininkės man kelia paniką, todėl išsitraukiu iš piniginės penkis litus ir kurį laiką dar šildau delno linijomis. Oras beveik karštas, beveik nelyja.

Nupirkai traškučių? – klausia pribėgęs vaikas. Koks žurnalas? – klausia Algirdas. Kanklininkė praskiria serbentų šakeles, jos man visada atrodė kiek žaislinės, ateina, sėdasi ant gretimo suolelio ir žiūri savo arbatinėmis akimis. Jai kiek daugiau nei dvidešimt. Ji greit pasens, nes oda jau dabar sausoka. Ji graži, aš neklydau. Tik tiek, kad ji mirs, o aš ne. Ir man jos visada trūks. Ji išsprūdo iš pasaulio harmonijos, nes septintoji styga ją teleportavo iš dievų atgal į žmones, todėl ji man graži. Dievai man negražūs.

Taip, traškučių aš nupirkau, o koks žurnalas, jau nepamenu. Kažkoks. Jis egzistavo toje realybėje, kurioje manęs nebėra. Išvykau pakeleivinga drezina. Į ten, kur Ženkai ant veido atsispaudė Archangelsko kalėjimo grotų įdegis. Imk tuos traškučius, vaike, sakau, ir šis linksmas nubėga link kitų penkių savo projekcijų. Staiga matau jį užaugusį, staiga – pavargusį, staiga – mirusį. Tuomet užsimerkiu. Užsimerkus, mirtis savaip simuliuojama, todėl išsigąsta ir pasitraukia. Kuo dažniau atsimerki, tuo labiau tu gyvas. Imk penkis litus, sakau Algirdui. Ir jis darsyk atmerkia virvagalius.

Eik, Algirdai, išgirstu save sakant, tebūnie tau šventė. Ir jis nueina, ir jaučiu vis silpstant magneto poveikį, kol juslės jo jau nebesugeba pagauti. Einu prie įvairiaspalvių lipynių-karstynių-sūpynių ir horizontas man up and down. Sijos, pertvaros, krantai, į kuriuos neatsimuša jūra.

Tu pavargai, sako man vaikas, eime namo. Kadaise su juo grįždavom į namus, kur tu dar būdavai. Nemėgdavai mano gaminamų valgių, dėl to labai pykdavau. Nes tik valgiais galėdavau įsigauti į tavo vidų, subtilesnius vidaus variantus nuo manęs slėpei. Nenorėdavai kartoti sykį jau ištartų žodžių, nenorėdavai sunerti pirštų, nes sykį jau sunėrei. Nenorėdavai tylėti, todėl kai tik tai telikdavo…

Horizontas vis labiau up and down, bet man ir nereikia horizontų, pasaulis man dvimatis, ant trijų dramblių, jaučiu vaiko ranką savojoje, jaučiu, kaip ji tirpsta, lyg cukrus kanklininkės akyse. Kanklininkė atsistoja. Nereikia, sakau. Reikia, sako ji. Aš dabar ant lipynių-čiuožynių, sakau aš. Ji šypsosi. Jai nereikėtų šypsotis.

Einant pro „Merkurijų“ dar iš tolo pamatau Ženką. Apkabina, parodo, ką užgyvenęs. Žinau, jog tris dienas man nebus kuo rūpintis. Vaikas toliau žais, antrą dieną bus lietus, galbūt neilgas.

Tu nebūtum ėjusi. Todėl padėkoju trimis vienskiemeniais žodžiais ir atsisveikinu. Kažkur liko kanklininkė. Tebestovinti. Septintoji jos instrumento styga veržia mano smilių. Tu tai suprastum, nes viską visada suprasdavai.

Kas tu? – klausiu kanklininkės. Su siaubu suvokdamas, jog atsakymą žinau. Ji vėl sėdasi ant mano įsivaizduoto suolelio. Ji pranyksta atsisėdusi.

Žinau, jog, man nuvykus į tropinę šalį, ji ten bus. Kokio nors tenykščio krioklio aptaškytu veidu. Septintoji styga, iš klasikinių dvidešimt devynių.

Kur tu eini, klausia Ženka. Einu namo, sakau. Ten kažką palikau. Degančią lempą. Kiemo vabzdžiai skrenda į tą šviesą ir virsta cigarečių filtrais. Kartais apsuku lempą gaubtu žemyn. Tuomet baltos „Space Shuttle“ dulkės byra ant mano paklodžių.

Ir man nesvarbu, kad.