Kažkas apgaulinga?

DONATAS PAULAUSKAS

Etika kaip performansas

Pagarba kitiems, paremta savo teisės

egzistuoti kvestionavimu, visada yra

kažkuo apgaulinga.

Slavoj Žižek

1.

Kai Emmanuelis Lévinas teigia savo postuluojama etika nesistengiantis kurti etinės sistemos, tai viso labo ne faktinis, o performatyvus teiginys, kuris turi būti (ir yra) nuolatos kartojamas, nes niekada nepasiekia savo galutinio taško, pastovios būsenos, kuri leistų nurimti. Veikiau vis didesniais atstumais nuo jo tolsta, nes Lévino etika, kaip ir bet kuri etinė sistema, įsitvirtino ne kaip deskripcija, o kaip preskripcija, tai reiškia, kad minėtas performatyvus teiginys turėtų virsti nuoseklių levinistų kasdiene mantra.

Neišsiplėsdama paminėsiu tik tai, kad Lévino etikos, kaip ir daugelio pokantinių etinių sistemų, bruožai yra pastangos ištrūkti iš prievartinio diskurso, valdomo universalių etinių normų, iš įprastos etinės plotmės, kurioje etiniai sprendimai kaip tokie neįmanomi, nes subjektas tik paklūsta, o ne sprendžia, iš etikos, kurią subjektas gali palenkti savo egoistiniams interesams, iš etikos savineigos, kuri įvyksta sulig pirmuoju jos įsikūrimo momentu. Visos šios problemos, iš esmės atsiranda etikos ribose, tad, perrašant vieną Jacques’o Derrida teiginį, galima teigti, kad būtent Lévinas, išsigindamas pateikiantis tik dar vieną „taisyklių rinkinį“, siekia etikos, kuri būtų ne-etika nebūdama antietika.

Galbūt tokiu atveju reiktų išsiginti ir kalbos, galbūt etinis diskursas, kuris nebūtų imanentiškas prievartinei etikos specifikai, neįmanomas? Šiaip ar taip, Lévino etika neišvengė konceptualumo ir virto „begaliniu konceptu, paslėptu proteste prieš konceptą“¹. Net jei suprastume tai kaip „būtinybę įkurdinti save tradiciniame konceptualume tam, kad būtų galima jį sunaikinti“², aišku tai, kad Lévino etika išdavė savo atvirus postulatus, pasirodydama kaip dar viena etinė projekcija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, nes aprašė, formulavo ir konceptualizavo etinį santykį. Zygmuntas Baumanas rašė, kad „moralaus subjekto moralumas nėra taisyklės pobūdžio. Galima sakyti, kad moralu yra tai, kas išvengia kodifikacijos, formalizacijos, socializacijos, universalizacijos.“³ Ar to išvengia Lévino etika, būdama viena iš svarbiausių ir reikšmingiausių šių dienų etinių sistemų?

2.

Tokių apgaulių, kurios paremtos slaptais postulatais, yra ir daugiau. To Paties ir Kito, kuris žymi Begalybę, etinis santykis susijęs su begaliniu reikalavimu, kuris niekada nėra patenkinamas, ir begaline atsakomybe, kuri veda į substituciją – Kito pakeitimą, nes „atsakomybė iš tikrųjų nėra tiesiog subjektyvybės bruožas, tartum subjektyvybė jau egzistuotų pati savaime, iki etinio santykio. Subjektyvybė nėra kažkas sau, ji iš pat pradžių yra kitam asmeniui.“⁴ Tačiau nepatenkinamas begalinis reikalavimas sukelia subjektui kaltės jausmą, nuolatinis kito skurdas ir vargas, kurio tu negali numalšinti, kurį galiausiai ir sukeli (prisiminkime Lévino „žmogus negali gyventi nežudydamas“), pagaliau kentėjimas dėl to, kad kenčia kitas, veda link siekimo numalšinti šį nesibaigiantį kentėjimą, tačiau ne nesibaigiančiu reikalavimo tenkinimu, bet dar gilesniu smurtu, kuris galiausiai užgniaužtų reikalavimą, sustabdytų Kito ir savo kentėjimą⁵. Slavojus Žižekas pateikia panašią Lévino interpretaciją. Siekiant nusikratyti Kitą ir Tą Patį graužiančios begalinės atsakomybės, vieninteliu būdu tampa Kito, kuris kondensuoja mūsų atsakomybę, sunaikinimas⁶. Ir čia Kito traumuojanti Begalybė nesustabdo žudymo, o tik dar labiau jį išprovokuoja savo galybe.

Ar tai neparodo, kad begalinis reikalavimas ir atsakomybė iš tikrųjų gali būti pasiekti? Kad „mano“ atsakomybė ir Kito reikalavimas vis dėlto turi ribas ir tas ribas žymi mirtis? Žmogus, sekdamas begalinės atsakomybės keliu, žino, kad ji nėra begalinė, nes jis pats nėra begalinis, nes ir Kitas visada turi pabaigą. Reikalavimo ir atsakomybės užpildymas, kurio prieiga vien tiktai etinė, – Tas Pats pasirenka mirtį iš totalinės atsakomybės Kitam perviršio, kitaip sakant, ne iš neapykantos, bet kai totalinė atsakomybė ir reikalavimas pasiekia savo galutinį tašką, savo perviršį ir pilnatvę, kai visa kita yra neįmanoma ir nereikalinga, – užsibaigia mirtimi. Ji yra riba, žyminti begalinę reikalavimo ir atsakomybės pabaigą. Tad paskutinis begalinis Kito reikalavimas yra reikalavimas mirti, o šį reikalavimą puikiai iliustruoja Larso von Triero filmai, kuriuose moteriškoji linija, vaizduojanti substitucijos vaidmenis, galiausiai užsibaigia mirtimi arba subjektyvumo sunaikinimu⁷.

3.

Etinis santykis, pagal Léviną, nėra pažinus, Begalybė negali pasirodyti, tapti mūsų mąstymo tema, negali būti atpažinta; veido skurdas ir nuogumas taip pat nėra tematizuojamas, jis egzistuoja tik savo kontekste, tik atsietas nuo bet kokių prasmių, jo negalima pažinti, jis tėra nepažinus faktas ir t. t. Tačiau tai, kad mes vis dėlto kalbame apie veido skurdą, nuogumą, Begalybę, reiškia, kad turime kažkokią percepciją, kad pažįstame veidą, kad veidas mums p a s i r o d o (kaip nuogas, skurdus, žymintis Begalybę). Galėtume klausti: veidas nėra pažinus, veidas yra išraiška, tačiau ar ta išraiška išties neleidžia mums nieko suvokti, ar iš tikrųjų veidą ir Begalybę tiktai patiriame kaip etinį šoką? Lévinas pastebi šį paradoksą ir bando jį įveikti: „veidas akimirksniu suardo formą, kurią parodo“⁸, „apsireikšti kaip veidui – tai būti virš ir anapus pasirodžiusios ir grynai fenomenalios formos, tai pateikti save kaip neredukuojamą į apsireiškimą“⁹. Tai pastebi ir Derrida: „Kito fenomenas yra tam tikras nefenomenas, jo buvimas yra tam tikras nebuvimas.“¹⁰

Tad veidas apsireiškia kaip toks ir tas apreiškimas mums pasiekiamas – mes „pagauname“ jo nuogumą, skurdumą – ir todėl galime kalbėti apie savo santykį su Kitu, apie kurį kalba ir Lévinas, iš tą santykį pažįstančiojo pozicijos. Kita vertus, veidas akimirksniu suardo savo apreiškimo formą, jis pasirodo tiktai per savo pasirodymo panaikinimą, t. y. galiausiai mes ne atpažįstame veidą kaip nuogą, skurdų, begalinį, bet priimame kaip faktą, kaip trauminę patirtį, kaip transcendenciją. Vadinasi, veido epifanija veikia amneziškai – veidas pasirodo visu savo radikaliu kitoniškumu, skurdumu, begalybe ir būtent todėl mes galime apie jį šnekėti lyg jį pažinodami, tačiau tuo pačiu metu jis panaikina savo formą, t. y. panaikina visą iki tol buvusį žinojimą apie save ir įsteigia nepažinų, neintencionalų etinį santykį.

Lévino etikos teorija postuluojama sustabdytos akimirkos pagrindu. Lévinas kalba apie Kito skurdą, vargą, Kitybę, apie ką negalime kalbėti nepažinodami, iš sustabdytos akimirkos tarp veido formos pasirodymo ir jos susinaikinimo. Tačiau pažinimas visada redukuoja kitybę, tad Lévinas postuluoja savo etiką iš antietinės pozicijos. Tik redukavę Kitą į savo sąmonę mes galime apskritai apie jį šnekėti, todėl – paradoksalu – Lévinas, siekdamas pažinti, suformuluoti Kitą, kurį draudžiama redukuoti, kalba iš antietinės pozicijos. Jo pateikta Kito kitybė tėra redukuota Kitybė, nes tai jau pažintas, suformuluotas ir iškraipytas, sąmonei imanentinis Kitas. Pirmiausia, ką turėtume daryti, jei ketintume nuosekliai saugoti Kito kitybę, neintencionalų etinį santykį, tai „atsisakyti visos kalbos ir, pirmiausia, žodžių „Begalybė“ ir „Kitas“¹¹.

4.

Šie trys slapti postulatai, kurių antagonistines analogijas pateikia Lévino etika, iš esmės ir yra tie faktiniai teiginiai, kuriems priešinasi performatyvus ir todėl mantrinis Lévino etikos teiginys, kuriame telpa ir etikos išsižadėjimas, ir kiti „fasadiniai“ Lévino etikos elementai: begalinis reikalavimas, nepažinus ir neredukuojamas Kitas. Kad Lévino etika veiktų, kad galėtų suformuoti savo performatyvų teiginį, reikalingi slapti postulatai, apgaulė ir faktinis teiginys, kuris garantuotų stabilumą šiame žaidime. Kitaip sakant, kad Lévino etika apskritai egzistuotų kaip tokia, kaip ne-etinė (nebūdama antietinė) sistema su neredukuojamu Kitu, begaliniu reikalavimu ir partikuliariu (neuniversaliu) etiniu santykiu, reikalinga kita Lévino etikos pusė – t. y. tie teiginiai, kurie ją visiškai paneigia, – etinio imperatyvumo pobūdis, redukuotas Kitas, baigtinis reikalavimas ir universalumas.

Supratus tokį ryšį, galima teigti, kad pirminis santykis su Kitu yra tas antietinis santykis, kurio pagrindu pradedamas formuoti etinis santykis, bet kuris vėliau neatsisako pirmojo. Neredukavę Kito į savo sąmonės paruoštas formas, negalėsime apie jį kalbėti, negalėsime užmegzti santykio; nežinodami, kad reikalavimas ir atsakomybė yra baigtiniai, negalėsime suprasti begalinės atsakomybės ir reikalavimo etinės vertės; negalėdami etinio santykio su Kitu formuluoti universaliai, negalėsime tikėtis, kad partikuliarus etinis santykis su Kitu egzistuos.

Tokia imanentiška logika pasižymi Lévino etika, kuri gali egzistuoti per vidinį savo principų paneigimą, kurios pradinės prielaidos yra svetimos jai pačiai. Ši problema veda prie kito klausimo – kuria etinės monetos puse galima pasikliauti? Ar išties elgiuosi etiškai, kai priimu Lévino etikos taisykles, kai suvokiu, kad mano performatyvus santykis su Kitu yra neredukuojamas, begalinis ir t. t.? Prisiminkime, kad toks santykis yra paremtas Kito redukcija, baigtinumu ir mirtingumu, o aš – kliaujuosi veikiau ne patirtimi, Kito veidu, kuris Lévino teorijoje yra toks svarbus, bet būtent ta teorija, kuri sufleruoja man Kito veidą. Gal kaip tik šis Lévino etikos žinojimas neutralizuoja mano etinio santykio etiškumą, nes jame dalyvauju a priori žinodamas apie Kitą, jo begalybę ir nepasotinamumą?

5.

Nors ši klausimų virtinė svarbi, įdomesnis pirmasis akcentas – jei slaptus Lévino etikos postulatus laikysime šios etikos tiesa, pagrindu, o atviruosius – apgavyste, performansu, tai mūsų santykis su Kitu įgauna apgaulės, dviveidiškumo formas. Juk mūsų faktinis būsenos teiginys, kuris yra visų santykių su Kitu pradžia – užmegztas intencionalus, redukcinis, baigtinis (ne-begalinis) ir universalus santykis, o performatyvus – nesibaigiantis reikalavimas, Begalybė, partikuliarumas (su grėsme nuolat atkristi į universalumą) ir pan. Mano „tikroji“, stabili būsena yra antietinė (Lévino etikos atžvilgiu), tačiau aš atlieku etinius performatyvius veiksmus, kuriuose „tikrosios“ manęs nėra, nes aš tik vaidinu, atlieku etinį vaidmenį siekdama tapti etiška, tampu kažkuo Kitu, kad mano etinis veiksmas paslėptų tai, kas aš esu, nes šios dvi būsenos Lévino etikoje visada skiriasi. Performansas susikuria ten, kur faktinė mano būsena neatitinka tos būsenos, kuri nuolatos konstituojama performatyviai. Kitaip sakant, performansas susikuria sulig normatyvinėmis etinėmis sistemomis (ar gali būti kitokių, kurios vis dar būtų suprantamos kaip etinės?), kurios nusako, koks elgesys ar vaidmuo yra etiškas, ir sulig mano veikla, kuri siekia atlikti tą vaidmenį, tačiau tuo pat metu substitucijos būdu mane pašalina.

Aš esu vienokia, bet tuo pačiu metu atlieku savo būsenai priešingus veiksmus. Ten, kur aš veikiu, atlieku etikos man paruoštą vaidmenį, t. y. ten, kur yra performansas – manęs nėra. Etika tampa teatru, kuriame aktorius atlieka Kito vaidmenis sunykdamas pats. Būtent todėl Lévino etikos performatyvioje plotmėje veikia substitucija – ten, kur subjektas yra atsakingas tik Kitam ir gyvena tik dėl Kito, kur turi atsakomybę, tenkina jo neišsemiamus reikalavimus, subjekto „nesu-inter-esuotumas išardo jo esse*“¹². Kitaip nei faktinėje plotmėje, kur, sekant paslėptų Lévino etikos argumentų logika, substitucija neįmanoma, nes niekada neprarandamas interesas, todėl ir subjektyvumas. Tačiau kiek tas nesuinteresuotumas gali būti tikras? Nors performatyvioje substitucijoje dingsta suinteresuotumas, ji sąlygojama intereso, likusio anapus scenos, todėl substitucija tenkina ne Kito reikalavimą (bent spektaklio metu), o To Paties egoistinį interesą. Tad mano etinis santykis su Kitu, kuris konstituojasi performatyvumo plotmėje, yra melagingas, apgaulingas, netikras ir formalus santykis, kurį aš palaikau dėl intereso (pvz., tapti moraliam), likusio anapus etikos. Kitaip sakant, visą performatyvią etinę plotmę diskredituoja faktinė antietinė plotmė.

Problema Lévino etikos ribose tampa ne tik tai, kad etiniame santykyje aš patenku į iš anksto paruoštas kategorijas su atitinkamomis taisyklėmis, bet ir tai, kad mūsų etiniai santykiai dėl to tėra iš anksto surežisuotas spektaklis su nustatytais vaidmenimis, kurie nepaliečia mūsų būties. Už spektaklio ribų lieka „autentiški“ subjektų santykiai, „tikrieji“ interesai, o tai reiškia, kad mūsų tarpusavio santykių ši etinė plotmė nepasiekia ir visa Lévino etika virsta farsu, pramoga, mantra, kuri bent šiek tiek įtikina tuos labiausiai tuo suinteresuotus. Todėl mūsų apibrėžtuose etiniuose santykiuose visada yra kažkas netikra, apgaulinga, o maloniausia tai, kas nutinka netikėtai, kai etinis judesys prasiveržia spontaniškai, be jokios režisūros, be jokio koncepto.

6.

Taip, kaip Jacques’as Lacanas teigia, kad „Sade’as yra Kanto etikos tiesa“, o tai, beje, atveria Kanto etikos paslėptus postulatus, taip ir antietika yra etikos tiesa. Visiškai nekontroversiška yra tai, kad kiekviena etinė sistema palaikoma neetiško elgesio ir savo performanso, nes teigia, kad etinis elgesys visada dar tik bus (todėl jis visada veiksmo, o ne fakto plotmėje), o neetiškas jau yra (kaip „prigimtinė nuodėmė“), nes kitaip nereikėtų etikos formuluočių. Kitaip sakant, žmogaus elgesys yra toks, kurį reikia nuolatos koreguoti pagal etinius standartus. Tačiau „antietika yra etikos tiesa“ reiškia ką kita ir čia norėtųsi visiškai kitaip pažvelgti į siūlomus sprendinius.

Pirmiausia reiktų suabejoti tuo, kad žmogaus santykis prasideda kaip neetiškas santykis ir kad ta būklė yra nuo pat pradžių faktinė būklė. Šia prielaida etika grindžia savo egzistavimą, nes, kaip matėme, ji visiškai priklauso nuo savo paslėptų antietikos postulatų. Tačiau ši priklausomybė ir išduoda tai, kad antietika arba neetiškas, nemoralus elgesys yra tos pačios etinės sistemos produktas, kad priklausomybės ryšys yra abipusis. Taip, kaip etika sukuria sistemą, kuri išgelbėtų subjektą nuo „nuodėmės“, ta pati etinė sistema sukuria ir „nuodėmę“. Taip, kaip Lévino etika sukuria atvirus postulatus, taip sukuria ir minėtas negatyvines jų analogijas, t. y. prasižengimus, kuriais remiasi. Ir čia būtinas klausimas yra tas, kiek mus etika išvaduoja iš nemoralaus elgesio, o kiek į jį įstumia. Pirmasis etikos gestas visada bus „nuodėmės“ sukūrimas – ne atskleidimas, lyg tai, ką mes suvokiame kaip „nuodėmę“, būtų iki tol ir neturėtų pradžios, bet sukūrimas.

Tai reiškia, kad antietikos sukūrimas irgi yra „performatyviai sukonstruotas“, – „nuodėmių“ sąrašas ir tai, ką suprantame kaip nuodėmę, nuolatos kinta ir tai nenuostabu, nes „nuodėmė“, kaip ir etika, visada yra diskurso produktas. Vadinasi, ne tik etika, bet ir nusikaltimas ar „nuodėmė“ yra performansas. Jame mes ne tiek atliekame savo subjektyvius veiksmus, kurie pažymėti etine ar „nuodėmės“ žyme, kiek atliekame vaidmenis, t. y. ne savo veiksmus, o tuos, kurie mums yra priskirti. Ne aš veikiu neetiškomis formomis, bet esu veikiama (etikos) atlikti neetiškų formų veiksmus, nes etika mums suteikia „nuodėmingumo“ vaidmenį ir taip priartina etinio veiksmo galimybę.

Atrodo, kad subjektas negali net „subjektyviai“ nusikalsti ar „nusidėti“, nes etika pritaiko jam iš anksto suplanuotus vaidmenis, kurių atlikimas substitucijos būdu pašalina jį patį¹³. „Nuodėmė“ ar nusikaltimas atsiranda tada, kai jis įvyksta pagal tam tikras taisykles, kriterijus, kurie kinta ir taip keičia konvencionalias nusikaltimo formas, kuriomis gali nusikalsti. Vadinasi, aš turiu nusikalsti tomis konvencionaliomis formomis, kad galėčiau prisiliesti prie etikos. Lévino etikoje aš turiu nusikalsti redukuodama Kitą, nes tik tokiu būdu turėsiu galimybę užmegzti su juo etinį santykį; aš turiu priimti etinį konceptą, kad galėčiau susitikti su Kitu visiškame nekonceptualume; aš turiu suvokti ir priimti Kitą kaip visiškai baigtinį ir ribotą, kad galėčiau suprasti Kito Begalybę ir begalinio reikalavimo etinę vertę ir t. t.

Nusikaltimas ar „nuodėmė“ yra svarbūs dėl to, kad iš esmės aktualizuoja etiką, todėl „nuodėmingumas“ yra ta būsena, kuri leidžia susitikti su etika. „Nuodėmingumo“ vaidmuo yra būtinas siekiantiems etikos – tu privalai nusikalsti ar gyventi nusikaltimo būsena, kad galėtum būti etiškas, kad galėtum pretenduoti į etinius santykius. Juk etika formuluojama tik tada, jei yra (sukuriama) apriorinė „nuodėmė“. O slapti etikos postulatai kaip tik ir atlieka šią „nuodėmės“ kūrimo funkciją – kaip ir atviri etiniai postulatai atlieka etikos kūrimo funkciją. Tad spektaklis, prasidėjęs nusikaltimo performansu, baigiasi etiniu performansu.

7.

Tai galėtų reikšti, kad mūsų tarpusavio santykiai yra performatyvūs, o kartu ir konstituojantys mane, nes aš esu tiek, kiek atlieku performansą. Etika pašalina subjektus, socialinius agentus, tad kasdienius bendravimo performansus kuria ne sau tapatūs subjektai, o per tą patį veiksmo performatyvumą save konstituojantys agentai¹⁴. Visgi tai neturėtų nuskambėti melancholiškai prarasto „stabilaus“ subjektyvumo adresu. Nors būtent jo likučiai vis dar šnabžda tai, kad mūsų tarpusavio santykiuose yra kažkas apgaulinga, tasai subjektyvumas veikiau yra dar vienas performansas, bandantis nuslėpti savo performatyvumą. Tad etiniame santykyje mes nesame mes (kaip sau tapatūs, stabilūs agentai) ne tik dabar, ne tik šią akimirką, bet ir visada iki tol, nes mūsų niekada neįsteigtą stabilumą kūrė performatyvumas.

Tačiau būtent dėl to etikos sritis tampa ta svarbia vieta – suvokę, kad čia savo veiksmais be pabaigos kuriame save¹⁵, galime ištrūkti iš primestų vaidmenų ir patirti naujus, autentiškus santykius ir gyvenimus. Būtent toks performatyvumas, – nuolatos kuriantis naujus ryšius, interpretacijas, naujus performansus, o ne tiesiog paklūstantis sukurtiems, – ta apgaulės subjektyvumo atžvilgiu sritis, tampa tuo būdu, kuriuo aš, praradusi „subjektyvumą“, galiu apskritai egzistuoti ir bendrauti. Tai tampa vienintele mano ir bendravimo tarpusavyje „tikrove“. Todėl peformatyvumas, pašalindamas vientisą subjektą ir kartu jo iliuziją (nes atskleidžia agento performatyvų susikūrimą), įgalina atsinaujinti pačią etiką.

Toks performansas, kuriame tik atliekame etikos priskirtą vaidmenį (nesvarbu, tai „nuodėmingojo“ ar „šventojo“ vaidmuo), nėra etiškas. Čia neįvyksta etinis sprendimas, nes tik paklūstame normoms, o ne sprendžiame, ir čia nėra performatyvaus agento, kuris savo veiksmais galėtų konstituoti paties autentišką egzistavimą, nes atlikdami Kito vaidmenį mes analogiškai paklūstame Kito, o ne s a v o veiksmams. Kitaip sakant, tuomet „atliekamas veiksmas yra toks veiksmas, kuris čia dar vyko prieš man pasirodant scenoje“¹⁶. Tad etikai vienas iš svarbiausių komponentų turėtų būti tokie performansai, kuriuos kuria performatyvūs agentai, išsivadavę iš Kito ir konstituoti s a v o veiksmų, nes būtent tokie performansai yra etikos „tiesa“, o gal net ir vienintelė „tikrovė“ – vienintelė vieta, kurioje šiandien gali užsimegzti etika.

____

¹ Derrida, J., „Violence and Metaphysics“, Writing and Difference, London, New York: Routledge, 2001, p. 138.
² Ibid., p. 139.
³ Bauman, Z., Postmodern Ethics, Oxford, Cambridge: Blackwell, 1993, p. 54.
⁴ Lévinas, E., Etika ir begalybė, Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 99.
⁵ Žr. Lingis, A., „Detotalization and Finitude: Phenomenology of the Face“, A Century with Lévinas: On the Tuins of Totality, Vilnius: Vilnius University Publishing House, 2009, p. 168.
⁶ Žr. Žižek, S., Smashing the Neighbor‘s Face, http://www.lacan.com/zizsmash.htm.
⁷ Plačiau žr. Žukauskaitė, A., „Interpasyvumas: Lévinas ir von Trieras“, Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos, Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 172–184.
⁸ Lévinas, E., Totality and Infinity, Netherlands: Kluwer Academic Publichers, 1991, p. 66.
⁹ Ibid., p. 200.
¹⁰ Derrida, J., op. cit., p. 112–113.
¹¹ Derrida, J., op. cit., p. 142.
* „Būti(s); esmė“ (lot.). Lévinas „nesuinteresuotumą“ rašo trimis žodžiais, siekdamas parodyti išėjimą iš būties, kuris įvyksta tiktai nesuinteresuotame santykyje su kitu, kurio radikaliausias taškas – substitucija.
¹² Lévinas, E., „Klausimai ir atsakymai“, Apie Dievą, ateinantį į mąstymą, Vilnius: Aidai, 2001, p. 217.
¹³ Galbūt tokiu būdu neetiškas elgesys yra objektyvuojamas – tik šįkart ne „prigimties“ prasme, o sistematine? O galbūt interesas – subjektyvumo likutis (?) – išlieka net ir tokiame performanse? Tai svarbūs klausimai, kuriems apžvelgti reikia kito teksto – ne apie etikos performansą, o apie performanso etiką.
¹⁴ Tokiu pačiu principu konstituojasi ir „gender tapatybė“. Plačiau žr. Butler, J., „Performative Acts and Gender Constitution: An Essay in Phenomenology and Feminist Theory“, Theatre Journal, USA: 1988, t. 40, Nr. 4, p. 519–531.
¹⁵ Čia ir toliau turima galvoje ne sau tapatus, stabilus subjektas, bet performatyvumo pagrindu kuriamas agentas – performansas nėra jo veiksmų išraiška, pats performansas jį kuria. Kalbos normatyvumas trukdo tai tiksliau atskleisti.
¹⁶ Butler, J., op. cit., p. 526.