Fischeris

VYGANTAS VAREIKIS

E2–e4. Tokį pirmąjį ėjimą Vasiukuose atliko „Dvylikos kėdžių“ herojus Ostapas Benderis žaisdamas simultaną su vietos šachmatų klubo nariais. Kaip rašo knygos autoriai, „Ostapas žinojo, kad pirmas ėjimas e2–e4 jam nežada jokių komplikacijų. Kiti ėjimai, tiesa, skendėjo visiškame rūke.“

Po trečiojo ėjimo paaiškėjo, kad didmeistriu apsimetęs Ostapas žaidžia aštuoniolika ispaniškųjų partijų, ir jeigu jis būtų žinojęs, jog žaidžia tokią gudrią partiją, būtų nepaprastai nustebęs.

Dar prieš kokius dvidešimt metų šachmatai buvo viena svarbiausių sporto šakų pasaulyje, tačiau dėl vidinių nesutarimų šachmatų vadovybėje jie prarado turėtas pozicijas. Šaltojo karo metais šachmatai buvo ne tik sportas. Politinė įtampa supdavo sovietų ir amerikiečių šachmatininkų susitikimus ne mažiau kaip ledo ritulio rungtynes tarp Kanados ir Sovietų Sąjungos komandų. Pergalė buvo laikoma sistemos pranašumo ženklu.

Frankas Brady neseniai išleistoje knygoje „Endgame: The Spectacular Rise and Fall of Bobby Fischer“ nagrinėja galbūt didžiausio visų laikų šachmatininko gyvenimo kelią.

Fischeris Amerikos čempionu tapo 1957 metais būdamas vos 14 metų. Iki 1972-ųjų, kai Reikjavike nugalėjo SSRS čempioną Borisą Spaskį kovoje dėl pasaulio čempiono vardo, jis sutriuškino visus savo priešininkus – tiek prie lentos, tiek psichologiškai.

Visi didieji čempionai sugebėjo sujungti valią nugalėti su neeiliniais kalkuliaciniais gebėjimais, bet Fischeris buvo kas kita.

1970 metais po JAV ir SSRS komandų susitikimo, kuriame Spaskis nugalėjo Fischerį, sovietų didmeistris rašė: „Mes žaidėme 5 valandas. Jis buvo nugalėtas, sugniuždytas, jokių galimybių laimėti. Aš tai žinojau, jis tai žinojo, bet sėdėjo dar beveik valandą – skaičiavo, skaičiavo, skaičiavo! Viduje jis tiesiog staugė. Jis buvo išbalęs kaip negyvėlis, bet jo vidinė įtampa spinduliavo milijonais voltų. Aš galėjau jausti juos blyksint apie mane. Tai darė įtaką, galiu pasakyti. Gerai, 5 ar 10 minučių. Bet valandą! Galų gale aš pats viduje pradėjau staugti. Kai žaidi su Bobby Fischeriu, neklausi – laimėsi ar pralaimėsi, klausi – ar išliksi.“

Fischerio gyvenimas buvo kaip ir jo žaidimas – dažnai intelektualiai brutalus, bekompromisiškas, maniakiškas ir negailestingas. Žaisdamas šachmatais privalai jausti nuolatinį pavojų iš oponento pusės, bet Fischeris perkėlė tai į žmonių santykius, į realų pasaulį, tapdamas beveik klinikiniu paranoiku.

Tapęs pasaulio čempionu Fischeris pasislėpė nuo išorinio pasaulio ir vėl pasirodė 1992 metais, kai, nepaisydamas JAV valstybės departamento draudimo, Belgrade susitiko žaisti sugrįžimo mačo su Spaskiu, taip protestuodamas prieš JAV bombardavimus Serbijoje. Paskui Amerikos vyriausybė pradėjo jį persekioti dar ir dėl to, kad atsisakė mokėti mokesčius nuo 3 milijonų dolerių, kuriuos gavo iš serbų. Fischerio, kurio pergalę prieš Spaskį Šaltojo karo metais sveikino Richardas Nixonas ir Henry Kissingeris, neapykanta gimtajai šaliai prasiveržė viešai po 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų.

Tą dieną, kai Osamos bin Ladeno pasiųsti savižudžiai sugriovė Niujorko dangoraižius, jis davė interviu vienai Filipinų radijo stočiai: „Puiku, tai puikios naujienos… Aš pasakyčiau – mirtis Bushui. Sakau – mirtis Amerikai. Velniop Ameriką, velniop žydus… Jie sukūrė Holokaustą. Tai nuostabi diena.“ Jis buvo parašęs net laišką bin Ladenui sveikindamas su šiuo antiamerikietišku aktu. Neapykanta Amerikai buvo tapusi maniakiška idėja.

Tokijuje kino salėje žiūrėdamas amerikiečių filmą apie Perl Harborą po epizodo, kuriame japonų bombonešiai smogia JAV karo laivams, jis pradėjo garsiai ploti. Vėliau pasakė, kad buvo gerokai nustebęs, jog niekas neprisidėjo.

Tačiau jis nebuvo žmogus be jausmų. 2008 metais 64 metų Fischeris gulėdamas mirties patale Islandijoje paprašė vienintelio dalyko – padėti motinos fotografiją šalia ant staliuko.

Kuo didesnis proto pastangų reikalaujantis talentas, tuo didesnė gali būti jo destrukcija.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (VII.5)