Kai skauda žiaunas
RŪTA JAKUTYTĖ
Susikratę iki nepatogaus būvio, žodžiai nenori būti įdėti į niekieno lūpas, išstatyti kitų nuomonei, kitų pažiūrėjimui, vis tiek tai nebus ta pati frazė, tas pats sakinys, jei jį išgirs skirtingos ausys. Virpa ant kelių sėdinčios raidės, ką su jomis daryti, jei ne įdėti į burną? Galima padaryti gražių mandalėlių ir sukratyti į šiukšlių dėžę. Galima sužerti į kišenę ir sumaigyti kaip ir visas kitas ten prisiglaudusias šiukšles. Juk turi laiko, sutaupei tiek pastangų, tačiau išsaugojai ir savo kiautą, kurio niekas jau nebepramuš. Nežinau, su pykčiu ar pasigėrėjimu tai sakau, dar neapsisprendžiau. Niekas neįeis, nepakeis nieko viduje, o neišeis ir savastis, niekam neatiduosi. Jei turi.
Kažkas visgi turi įvykti.
Negalima taip ilgai sprogti, neišspaudžiant jokio pumpuro, o gal dūmų. Atrodo, kad tai turėtų būti ir palaimingas laukimas, nes puikiai supranti, už ką čia įprasta ploti katučių – už stiprią, tave sunaikinančią aistrą, išreikštą kokia nors akivaizdžia priemone, kad galėtų pakraipyti galvas tie, kurie patogiai tarpsta apatijos kokonėliuose, leidžia sau kasnakt apmirti minkštose pagalvėse, dvejonių neišvagotuose guoliuose, ir įvertinti tavo desperaciją bei naktų maudulį kaip įdomų muziejinį eksponatą. Nežinau, ar jie iš tiesų gėrisi tuo, kad kažkas dar gali ką pajausti, ar tuo, kad sugeba beveik mirti pastebėdamas tai, į ką jie nekreipia dėmesio.
Kvaila, bet įmanoma pradėti mirti žiūrint į žydintį medį ar krūmą, į tūkstančius virpančių lapų, kurių kiekvienas pakeičia spalvą nuo menkiausio šviesos blykstelėjimo. Jauti jų jėgą, tobulumą ir nežinai, kodėl tai taip skausminga, neaišku, ar reikėtų iš sukilusio nerimo tą krūmą suvalgyti, susigrūsti visą į burną, godžiai ryjant, nekramtant, ar pasiimti dažų ir ištraukti tą vaizdą, nepajudinamai įlindusį į galvą, kad nurimtum. Arba nedaryti nieko ir jausti, kaip pamažu apmiršti, nes negali dalyvauti veiksme, negali nieko padaryti, pridurti, tik žiūrėti, o apmaudas kyla minutė po minutės, todėl norėtųsi neiškentus išsitraukti akis ir matyti tik pilkšvą ramų šešėlį.
Bet ir vėl jautiesi apgautas. Juk kiekvieną dieną iš naujo susimezgi iš paklodės kilpą ir lauki, kol žmonės iš kaimyninio balkono baigs rūkyti ir grįš į savo jaukius kambarius, kad galėtum atlikti savo savarankišką lemtį. Bet neatlieki, nes gyvenimas moka vis iš naujo pagauti kaip kokią paiką musę lipni juostelė, ant kurios taip norisi nutūpti, net matant likimo drauges, besiraitančias iš nevilties klijuose. Kažkas vėl sužavėjo, priminė, kad gali kažkur dalyvauti, netgi ne gali, o privalai. Ir tu meti kilpą, ji krinta ant kilpų kalno, kuris jau siekia tavo šešioliktą aukštą, ir išmoksti iš naujo nerimti, ko nors labai norėti, nors manei, kad šį buržujišką jausmą jau sutramdei ir išgyvendinai sau iš neramybių sąrašo. Ir diena vėl pasibaigė, užkabindama tau lyg žuviai žiauną su kokiu nauju triuku, kuriam dar nebuvai pasiruošęs. O tai buvo tik žydintis krūmas.
Gėlėtų raštų kilpas megzt verčia toji didžiulė baimė, kad liksi užriby. Lyg būnant nejautriam pirštui, kuris nejaučia, nei kai prisiliečia, nei kai pradeda kraujuoti. Todėl pasileidi į bevaises paieškas to dyglio, kuris pradurtų taip, kad net susiriestum. Ir žinotum, kad tave padegus nepasijustų plastiko smarvės. Todėl viską darai su dviguba tūžmastim, po savim barstydamas iššvaistytas dienas, supykdytus ir įskaudintus žmones, per kurių galvas nerūpestingai perlipai, kurie turėjo padėti tapti gyvam, bet nepavyko, ir jie sugulė į atsarginių krūvą. Juos tai išmokei jausti, gali to pavydėti, tik niekas už tai nepadėkos. Jiems to nereikia, kokia nelaimė, aplinkiniai tokie nesmalsūs, kad net nesivargina įsitikinti, ar iš tiesų po kelnėmis nesislepia uodega, išduodanti, kad jie net nėra žmonės.
Dvigubas, šuniškas noras išsivaduoti, lydimas urzgimo, už ką tokia našta vienam, kai kiti saugiuose kūnuose ir nenori iš jų bent trumpam išlįsti ir apsidairyti aplink. Gal tai tikrai užginta, gal negalima drįsti? Žinoma, moralė neleidžia eiti, lyg niekad nebeatsigręžtum, sėjant netvarką, laužant viską, kam gali suskausti. Bet nevalia nieko tausoti, tai reikalauja laiko, o laiko nėra, todėl su nekantra ir atsainumu pameti miestus, daiktus, žmones, negalėdamas į nieką įsiskverbti visiškai. Bet ką darydamas dvejoji, gal tai ne tas, ne ta, gal tai tuščias šovimas į būtį – juk labiausiai tikėtina, kad praleidai dar kelis mėnesius, iš tiesų sapnuodamas. O ponas Dievas vėliau pasakys, kad nieko neatsitiko, kad per tuos tau duotus metus tik per trumpais nagais draskei apsauginę plėvelę, kurią turėjai įveikti, ir taip niekad ir neišėjai į tikrą gyvenimą, kad įgytum galių būti kažkuo, asmeniu su veidu, likimu ir vėlesne vieta, kur nors ne atgal į didžiąją skylę, kur tūnojai prieš čia atsirasdamas.
Per tokį kraują, kliedesį gimsta kiekviena mintis, nesusijusi su buitim, ji praeina po keleto minučių, užleisdama liejamą prakaitą ir užgniaužtą gerklę kitai. Tarsi kas įkyriai trukdytų, stengdamasis išlaikyti tave miego būsenos, net mintim nenutolti nuo ten, kur esi, slėpdamas nežinia kokią būties paslaptį, kuri tūno beveik panosėje. Bet laiko lieka vis mažiau, nes pjauna nenugalimas irzulys, kad nesugebi iki galo kovoti, jei ne iki tiesos, tai bent iki visiško išsekimo, pamiršęs net savo vardą, kad negalėtum daugiau savęs kaltinti. Užtektų suprasti bent mažą mozaikos dalelę, pažinti jos tiesą kaip raktą į atsakymą, kodėl vis dar lyg vilkelis sukiesi aplinkui, nepajudėdamas iš vietos. Bet kaip įsivažiavęs traukinys negali sustoti ir nesutraiškyti pakelės savižudžio, tu negali liautis bandyti atiduoti save šiai akimirkai, būti ja tikras, kas atrodo taip neįmanoma šioje papjė mašė karalystėje, kur slepiama viskas, kas būtų ne taip greitai sugriaunama.
