Gedimino prospekto Raudų siena

INGRIDA JONUŠIENĖ

Eksperimentas su asmenine patirtimi, kaip ir viskas šioje žemėje, prasidėjo visai neplanuotai. Kažkurioje knygų mugėje, Lietuvos knygų atlaiduose, varčiau, vėliau jau ir rimtai analizavau fotografijų albumą „Tremtis prie Manos upės“.

Fotografijos Lietuvos nacionalinio muziejaus 2008 m. išleistame leidinyje yra tarsi lėtas nespalvotas filmas, pasakojantis Sibiro tremties istorijas, pilnas atsakytų ir neatsakytų klausimų. Štai keletas neatsakytų, kilusių mano devynerių metų dukrai: kodėl fotografijose niekas neverkia – netgi daug kur šypsosi? Kas atsitiko sesutėms Andriulionytėms, kai, mirus mamai, buvo išvežtos į internatą? Fotografijose tyliai miršta žmonės – Palionių Petras, nesveiką širdį turintis paauglys, su didele šeima atitremtas prie Manos upės. Vienoje nuotraukoje jis yra, kitoje matai aukštus šviesaus medžio kryžius ir būrelį Palionių šeimos moterų bei vaikų už medinės kapo tvoros. Užrašas patvirtina Petro mirties faktą. Kilo ir labai keistų klausimų, pavyzdžiui: kodėl ponas Juozas Gaidys su tokiomis linksmomis languotomis kelnėmis šypsodamasis kažkur išvyksta? O kur jo jaunoji žmona Uršulė, kurią mačiau ankstesnėje nuotraukoje? Verčiu puslapį ir matau, kaip didelis būrys žmonių laidoja dvidešimt aštuonerių moterį. Taigi, ankstesnėje nuotraukoje besišypsantis vyras su dukrele 1956 m. vyksta namo, į Lietuvą.

Taip knygos vaizdai nejučia transformuojasi į jau primirštus asmeninius atsiminimus apie tremtį.

Tremtis, egzilis, „pas baltas meškas gal nori“, saulėtasis Magadanas, Vorkuta, „ir sienos ausis turi“, Sibiras, Gulago archipelagas, Solženicynas… Terminai, pavardės, vietovardžiai, ateinantys iš labai toli, iš daug kur – iš vaikystės, skaitytų knygų ir tremtinių prisiminimų, močiutės istorijų, jos ir mamos neaiškios kalbos, žvilgsnių ir iškalbingų nutylėjimų, kažkur ir kažkada sutiktų žmonių pasakojimų. Tuos visus patyrimus, susimazgiusius į krūvą ir netikėtai išnyrančius į sąmoningo suvokimo paviršių, norėtųsi išvynioti, atnarplioti, sutvarkyti. Sudėlioti viską taip kaip vaikystės „sekretą“ smėlyje, kai po spalvotu stikliuku ant blizgančių saldainių popieriukų būdavo išdėliojamos sudaikteliautos smulkmenos, be to, būtinai gėlės, kartais sudžiovintos arba ką tik nuskintos. Taigi, valau „sekretą“ – asmeninę geltono arba žalio stiklo paslaptį – ir stebiu, kaip iš po stiklo lėtai keliasi pamiršti herojai ir dabar jau kartu su mumis tęsia savo transformuotas egzistencijas.

Pradėsiu nuo vaikystės… Pirmoji buvo žydiškoji tremtis, pasakojama amžiną atilsį mano močiutės. Istorijos buvo magiškos, jos kaip suktukas užsukdavo mūsų vaikišką vaizduotę. Tuomet ir buvo sukurti stipriausi tremties kadrai, močiutei dideliu greičiu skriejant į išsvajotąją dienos poilsio karalystę. Vėliau tie kadrai paseno ir nenaudojami išbluko, o dažniausiai močiutės pasakojamos istorijų istorijos herojus liko amžinai dulkėtas, nuo nešvarumų susigarbanojusiais plaukais, nyrantis į rūką Sinajaus kalno papėdėje.

Kažkur netoliese visai ne stūksojo, bet nuosaikiai žaliavo Alyvų kalnas, ir kuo ilgiau galvojau apie šį vaikystės vaizdinį, tuo aiškiau supratau, kad žydinčių alyvų krūmų, liaudiškai vadinamų „bezais“, ten jokiu būdu būti negalėjo, bet ar dėl kalno pavadinimo, ar dėl nesupratimo, kad, be alyvkrūmių, egzistuoja ir alyvmedžiai, o gal dėl paveikslo virš močiutės lovos to laikotarpio atminties kadruose pora gražių alyvų krūmų tikrai žydėjo. Rašant tapo aišku, kad išversta neteisingai – tuomet būta ne Alyvų, bet Alyvmedžių kalno. Tiek to – kaip radom, taip ir paliksim.

Toliau – žiaurioji arba skanioji tremtis pasakoje apie Joniuką ir Grytutę. Visai skaniai atsimenu miške pastatytą namelį iš riestainių, meduolių ir kitokių saldumynų. Vaikystėje ši tremtis atrodė visai priimtina. O dabar atrodo, kad ši tremties forma yra turbūt skaudžiausia, nes buvo preciziškai suplanuota tėvo. Na, bet pasakos pabaiga – tikras happy end. Todėl ramiai palieku vaikus ant meduolių trobelės slenksčio, jau nugalėjusius piktąją raganą ir nuoširdžiai graužiančius saldumynus. Niam niam.

O Alyvų kalne sėdi pats save, jau dėl mūsų visų, ištrėmęs vyras – gražaus veido, tamsiais, gražiai sušukuotais ir ant pečių krintančiais banguotais plaukais, su liūdesiu žiūrintis aukštyn. Gražuolis Jėzulis. Stebuklingai panašus į tą, iš paveikslo, besimeldžiantį tarp žydinčių krūmų virš močiutės lovos. Su ilgesinga moteriška veido išraiška laukiantį tėviško – dangiškojo ženklo. Gražu…

Pačiais dramatiškiausiais momentais, istorijai pasiekus kulminaciją, močiutės kalba užsikirsdavo, dar sekundėlė – ir istorijos su visais galvose sulipdytais kadrais, tarsi pakartodamos susivėlusio biblinės istorijos herojaus elgesį, išsilydydavo ir dingdavo rūke. Močiutė, kovodama su pačia stipriausia popietės ar vakaro pagunda, iš visų jėgų ir po keletą kartų kartodavo pagrindinius istorijos žodžius – Sinajaus kalnas, Mozė, Pažadėtoji žemė, išrinktoji tauta, Jėzulis… Pasakojimas dingdavo, neturėdama kitos išeities, su liūdesiu paleisdavau visus tremtinius laisvėn. Gaila.

Vėliau viskas liūdniau ir baisiau. Ritmiški mamos plaktuko garsai rišant šeimos pasididžiavimą – gražuolį kilimą – tarsi maskavo ir savo kiliminiuose labirintuose slėpė chroniškais sovietų trukdžiais pjaustomą radijo stotį „Svoboda“, „Amerikos balsą“, Sevą iš Londono* ir kiekvieną bangomis sklindantį laisvą terminą, žodį ar pavardę – Sacharovas, Solženicynas, Rostropovičius… Po daugelio metų pastarajam spaudžiau ranką kavinėje prie Vilniaus rotušės, trečią valandą ryto maestro jaukiai geriant kavą su savo impresarijumi. Tada norėjau turėti tokios drąsos – rankos paspaudimo drąsos.

Na, o iki šiol bet kokie elektriniai, net ir žoliapjovių leidžiami kauksmai – būtent taip sovietai naikino laisvą žodį – akimirką nuneša į vaikystę ir paauglystę ir kartu su penktame aukšte daužoma mėsa sukuria visai autentišką vaikystės garsinį foną – radijo ir plaktuko dūžių sintezę.

Tuo pat metu jau žinojau, kad egzistuoja ištremtoji mūsų tautos dalis – apledėję, sustirę ledo žmonės, renkantys rusų karininkienių išmestas, su šlapimu sumaišytas bulvių lupenas; ponas Skebėra, kaip skaniausią saldainį graužiantis savo diržą – šimtai tūkstančių mūsų žmonių. Na, bet mano vaikystėje apie juos buvo kalbama mažai arba visai nekalbama. Kur ten, sienos vis dar turėjo ausis.

Jau vėliau apie tai daug knygų skaityta, klausytasi prisiminimų, matyta daug gėlių prie paminklų tremtiniams, girdėtas iškilmingų vėliavų plazdėjimas. O kas už jo?

Ką jautė Elena Vidugirytė, atitremta iš Panevėžio į Vilnių ir numesta į KGB rūmų rūsius, be teismo nužudyta eidama aštuonioliktuosius metus? Ne nušauta, bet nukankinta. Merginos pavardę radau skaičiuodama nužudytus lietuvius, kurių vardas buvo Petras. Baisu, gėda kam ir pasakyt, bet taip aš suradau Eleną, kurios vardas ir pavardė buvo iškalti ant tos pačios KGB rūmų sienos, o aš nuobodžiaudama ėjau skaityti paskaitos į Ūkio ministeriją. Dabar KGB pastatą vadinu Gedimino prospekto Raudų siena.

Tada vėl užsimaniau turėti drąsos – nuėjau į archyvus ir užsisakiau Elenos bylą. Laukiau savaitę. Gavusi dokumentus, nusistebėjau dėl dviejų dalykų: pirma, Elenai buvo 18 metų, ne 28, kaip skelbia užrašas ant buvusio KGB pastato sienos, antra, niekas, be istoriko Antano Tylos, šios bylos nebuvo vartęs. O juk Elena – lietuvių Žana d’Ark, tikroji lietuvė didvyrė ir gražuolė (pagal „Google“ rastą fotografiją).

Apie šitą sieną man rašyti sunkiausia. Gal dėl to, kad ne viskas ištirta, ne viskas aprašyta ir sužinota? Gal tik tada, kai daugumai prospekto praeivių trumpi vardų, pavardžių, gimimo ir mirties datų įrašai taps realiais, kažkada gyvenusiais ir mylėjusiais žmonėmis, galėsiu paleisti savo heroję į jai priklausančias gėlėtas erdves, o man sustos virpėjęs oras dėl neseniai tame pačiame prospekte vykusių siaubų? O gal mano paskutinei herojei Elenai reiks dar palaukti tiek, kiek Mozei ar Jėzuliui? Sunku atsakyti, viskas taip neplanuota šioje žemėje.

______

* Seva Novgorodcevas – BBC muzikinių radijo laidų vedėjas.