Antanas Vilius Jurkūnas. Mano draugas

MIKALOJUS VILUTIS

Turėjau draugą Vilių. Numirė jis pernai, 2010 metais, pavasarį. Turiu daug draugų, bet tarp mūsų nėra tokio dvasinio ryšio, koks buvo tarp Viliaus ir manęs. Šalia kitų man būna smagu, bet nebūna ramu. Aš nebūnu savimi, o tai reiškia – nebūnu laisvas. Stengiuosi būti įdomus, žaismingas, bet ne toks, koks esu. Galvoju, užeisiu pas draugą – pažįstamą, nes noriu, bet ar jis nori, ar tikrai aš jam reikalingas, ar nebus jis man dėkingas ne tada, kai ateisiu, bet kai išeisiu. Tokios mintys kankina. Niekuomet taip negalvojau, kai eidavau pas Vilių. Keliavom su juo miškais, ežerais, upėmis, nuo Žeimenos Lietuvoje iki Sosvos taigoje. Nė karto net nepyktelėjome vienas ant kito. Nebeliko tokių draugų. Tik fizikas Kastytis Mudėnas. Pasodino mus į vieną suolą 1953 metais, taip ir sėdim visą gyvenimą vienas šalia kito. Mano duktė Emilija mato, ką jis man reiškia. Sakė man: ką tu darysi, jeigu Kastytis numirs. Tikrų draugų neliks. Vienas būsiu.

Vilius Jurkūnas ir Mikalojus Vilutis (stovi). Taiga. 1983

O Kastytis su Vilium nelabai sutardavo. Kastyčiui vienas Vilius, man kitas. Nežinom mes pasaulio, koks jis yra, tik koks jis yra mums. Kiekvienam savas. Platono šešėliai.

Dukrą turėjo Vilius. Eglę. Ir sūnų Džiugą. Gražūs vaikai. Paskambino man Džiugas vieną rytą ir pasakė: Viliaus nebėra. Ir kažkas mano gyvenime pasikeitė. Negaliu pasakyti kas, nes svarbiausiems dalykams nėra žodžių. Gal vienatvę labiau pajutau.

Parašiau tada apie Vilių. Tai, ką iš tikrųjų galvojau ir jaučiau. Lengva buvo. Žodžiai iš vidaus.

Nebėra Antano Viliaus Jurkūno – gamtos piešėjo. Mirė sulaukęs šešiasdešimt šešerių metų. Piešė tai, ką gerai pažinojo ir mylėjo. Gyvulėlius ir medžius. Su didele pagarba ir meile Dievo sukurtam pasauliui. Taip gražiai ir su tokiu išmanymu, kaip joks kitas menininkas Lietuvoje. Neturėjo nieko, nei turtų, nei šlovės. Tik gamtą ir ramybę. Ir šalia jo buvo ramu, kaip šalia medžio.

Viliaus nebėra, bet liko jo pieštos knygos – enciklopedinis leidinys „Lietuvos fauna“, Tado Ivanausko „Gamtininko užrašai“, Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“.

Gamta jam buvo kaip bažnyčia. Gamtos paišymas kaip malda. Niekuomet nesistengė demonstruoti savęs, tik gamtos gražumą. Kodėl gi tu nepaišai pasaulio sau, kokio nori, koks tau reikalingas, klausdavau.  Nieko gražiau kaip gamta aš nenupaišysiu. Jis nevartojo žodžio Dievas. Intuityvus panteizmas. Natūrali, neišmokta kontempliacija. Kai jam reikėjo nupaišyti šikšnosparnį, jis važiavo į Devintąjį fortą, kur jų daugybė. Stebėjo juos, kol pamatydavo ne tik kailiuką ir piktą snukutį, ne tik paviršių, bet ir pajusdavo jų judėjimą, gyvenimo būdą. Esmę, kiek tai žmogui įmanoma. Kontempliuodavo. Siekdavo vidinio suvokimo to vaizdo, kurį ruošėsi paišyti. Mano galva, vienintelis Lietuvoje mokėjo nupaišyti gyvulius, paukščius ir medžius gyvus. Mokėjo gyvybę nupaišyti. Ir moteris mylėjo. Vyras buvo. Ir moterys jį mylėjo. Turėjo kelias žmonas – gražuoles. Nedarė didelio įvykio iš savo gyvenimo. Sutikdavo tinkamą merginą ir vesdavo, daug nesvarstęs. Gamta, moterys ir svajonės. Visi jo turtai. Jokių kitų nesusikrovė. Gyvendavo nuomojamuose mažyčiuose kambarėliuose, kur tilpdavo knygos ir dar keli daiktai. Viskas, ką užgyveno per daugiau kaip šešiasdešimt metų. Bet jis mokėjo svajoti. Gyveno svajonėse. Toks gyvenimas – didžiausia Dievo dovana. Tik svajonėse žmogus gali būti laimingas. Užeidavau pas jį ir svajodavome kartu. Kalbėdavom vienas kitam apie mišką, apie kalnus ir vandenis. Apie laužo ugnį. Apie taiklius šūvius ir žūklės laimikius. Daugybę kartų pasakodavome tuos pačius dalykus, kuriuos patyrėme kartu ten, kur buvom laimingi. Tarsi išgyvendavome viską iš naujo. Kartais iš ilgesio pasigerdavome taip, kad mažyčiame kambarėlyje nebesurasdavome vienas kito. Tada išeidavome į naktį ir blokinių namų taigoje vėl susitikdavome. Tais pačiais keliais ėjom.

Kai prisimenu Vilių, tai vis pagalvoju apie tikrąsias vertes. Kas geriau – gyvenimas svajonėse ar nykioje tikrovėje? Kuris tikresnis? Kuris iš jų yra Dievo dovana, o kuris yra Dievo bausmė? Kai būdavo sunku, kai gyvenimas prislėgdavo mane savo nepakeliama nykuma, kai pavydėdavau mirusiems draugams, eidavau tik pas Vilių ir tylėdavau. O jis sakydavo: nepergyvenk, Mikalojau. Ir tai buvo ne tik žodžiai. Man daug nereikia, tik kad būtų gera. Ir žmonės, šalia kurių gera, man yra didžiausia vertė.

_

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos parodų salėje (Trakų g. 10) iki gegužės 14 dienos veikia Viliaus Jurkūno (1944–2010) darbų paroda.