HAROLDAS BAUBINAS. Eilės

-AxTxA-

tvarkinguose kambariuose
vaikai
renka nuo krakmolytų paklodžių
savo vidurius
ir jais kamšo žiurkės urvus

vietoj plaučių tarp šonkaulių
veidrodžio žmogus jiems miegant
įdeda vatą
dabar baltesni jie

baltesni už kates kurios laksto
per sniegą vilkdamos nėščius
pilvus
jas pasiveja taikiklis ir
orinio šautuvėlio kulka

baltesni už kaukoles
kurios nerimastingai
daužosi puode
kol oda ir laikas nusineria
tada į snieginas akiduobes
galima statyti žvakes

baltesni jie už drobę
į kruviną kaktą
vakaras dažo pirštus
ir piešia lelijas
ant smulkaus vaikiško peties
kokie gražūs tavo sūnūs

kokie gražūs
iš skruostų jiems lenda smaragdo vorai
šviesos žvėris iššoka pro atviras burnas
tada net tyla turi akimirkos formą
ji besielė požemių žuvis
krūpčiojantis pelekas tarpudančiuose
mūsų tamsių valandų

tokia migla
mėnulišku ežero vandeniu
bėga juodoji avis
ištrūkusi iš krakmolyto mūro
ji lekia dangaus pakraščiais nešdama
pilką apsiaustą ir tūkstantveidžius
tavo vaikus
bėga į beribę lygumą
išlauktosios ramybės
į tavo kaulėtas rankas
mano grakščioji juodaplauke
mirtie

iš nuovargio skęsti

adatomis užsėtame mieste
iškosėju pilną dūmų pajuodusį nemigos
plautį
ir bastausi lietum palei tavo palangę

jei miegu
smėlis pro rakto skylutę apsemia kambarį
rytais šonkaulių tarpe grikši pelės
ir kvarcas tarpudančiuos

avis
sakė laidoja baltuose debesų karstuose
aš toks užterštas
jog tenka bristi į pelkę

mano kūno geidžia tik vėjas
šaltuose rūsiuose
graudžiai aidintis
siūlėse rūbų

pakrantėje
palikau savo veidą
už ribos vis tiek
visos dvasios beformės

maurams užtraukus akis
dugno lūpos kartoja –

pilnas juodo vandens
neišsemsi