Dinozaurų kiaušiniai

DARIUS GIRČYS

Erikai

Baltai iki pat viršaus uždažyto į gatvę išeinančio virtuvės lango rankena buvo nulaužta, o skylė užklijuota lipnia juosta. Langas skleidė drumzliną šviesą. Nugeltusiame, kažkada baltame bufete nebebuvo jokių švarių indų. Nebuvo jame ir stiklų nei durelių. Bufetas buvo prigrūstas laikraščių ir žurnalų. Žiojintys tarpai buvo užkišti senomis knygomis. Prie juodom salom nusitrynusio rudo linoleumo lyg prie kokio musgaudžio lipo basos pėdos žengiant link stalo. Stalas, apkrautas seniai neplautais indais, skleidė salsvą kvapą. Smulkios gėlės lėkščių dugnuose skleidėsi po sueižėjusia žalsvai pilka plutele.

Kampuose ir palei žiūrintį į gatvę langą stovėjo armija tuščių apdulkėjusių butelių, išrikiuotų po tris arba keturis. Kai kurie buvo išgriuvę. Rudi, pūstais šonais buvo, žinoma, nuo alaus. Žali ilgšiai nuo vyno, o balti nuo degtinės. Vienas skaidrus apipintas ąsočio formos butelis buvo nuvirtęs ant pilvo, jo kakle vietoj kamščio styrojo kažkas pilko. Gal ir skuduras.

Už virtuvės lango gatvės šviestuvas, lyg domėtųsi visai kuo kitu, lenkė savo laibą nurūdijusį kaklą nuo aptrupėjusios namo sienos į siaurėjantį akligatvį. Po šviestuvu, šildydamas savo stogą, stovėjo raudonas BMW tamsintais stiklais. Už stiklų sėdėjo pagyvenęs libanietis, gauruotą leteną užmetęs ant vairo, o kita, nesutikdama jokio pasipriešinimo, sliuogė aukštyn per auksinius blondinės šlaunų plaukelius. Pagyvenusi blondinė pasyviai spoksojo į priemiesčio akligatvį, užsibaigiantį didžiuliu traktoriumi su aukštu kranu ir ant jo pakabintu apvaliu svarmeniu, ir čiaumojo kvapnią vyšninę gumą. Būna du moterų tipai, galvojo libanietis. Vyrai yra dviejų rūšių, – kramtė moteris abejingu veidu, sukryžiavusi rankas po drimbančia krūtine, – bet iš esmės rūšys mažai kuo skiriasi. Šviestuvas neskyrė automobilio nuo vabalų, kurie daužėsi kietomis galvomis į jo įkaitusį stiklą. O susigrūdusiems vabalams iš viršaus atrodė, kad automobilis yra didelė blizganti boružė, sustojusi trumpam pailsėti.

Nuogas pusamžis vyras virpančiais pirštais įsidėjo tabletę nuo prostatito į burną ir, pakreipęs galvą, išsižiojusia burna lenkėsi link atsukto čiaupo, matė tamsius drėgmės ir pelėsių žemynus lubose. Uždažytas langas be rankenos drumzlinai švytėjo nuo gatvės lempos. Vanduo nebėgo. Prikišus ausį, net nebandė gurgėti. Tabletė burnoje buvo saldžiai karti. Tada vyras dar sykį siurbtelėjo iš geležinės skylės. Geležis buvo sausa.

Liesdamasis burna įsivaizdavo, koks iš tos geležinės fleitos galėtų plūsti vandens garsas – greitėjantis barbenimas į praustuvo skardą arba stiprėjantis čiurlenimas nutekamaisiais vamzdžiais. Paskui garsas dingtų lyg įšokus galva žemyn į vėsų ežerą. Medžio strampas, gulintis dugne, brinktų, minkštindamas savo rakštis, skausmas suspaudus kelius toliau slūgtų. Galbūt, išbrinkus nugrimzdusiam į gylį kūnui, ligos geluonis pritrūktų oro, išsirangytų kaip juoda arklinė dėlė iš tarpkojo ir pasislėptų pilkose dumblo drumzlėse.

Galvojo, kad yra gamtoje tokie susisiekiantys indai. Juk dauguma vandens telkinių pasaulyje susisiekia mažindami spaudimą į savo sieneles, uolas ir pakrantes. Kaip pavyzdį prisiminė pūstus susisiekiančius plono stiklo indus chemijos kabinete. Kaitinant didelę kolbą su violetiniu skysčiu, rausvi garai nusėsdavo prakaito lašais ant gretimo stiklo ir šliuoždavo permatomomis sienelėmis žemyn.

Bet šliuožimą nutraukė tas po palange nuvirtęs apipintas butelis su kažkokiu neaiškiu pilku kamšalu.

Pasilenkus virš nuvirtusio butelio, pilkais šeriais apžėlusi vyro papilvė karojo, mesdama į išorę gaubtos formos šešėlį, užsibaigiantį sulinkusiu bokšteliu. Tarp daugybės butelių metamų atspindžių susimąstęs nuogas vyras atrodė lyg paminklas Dioniso epochai: aplink uždžiūvęs vynas butelių dugnuose, o centre – pageltusio jau taškuoto marmuro kojos ir tarp jų karanti sugriuvusi lytis.

Pilkas kamšalas buvo smalsi pelė, įsigudrinusi įsliuogti į portveino butelį ir nesugebėjusi išlįsti. Ankštame butelio kakle, ne, toje slidžioje skylėje atgal į laisvę, užpakalinių kojų nagai braižė šaltą žalią stiklą nerasdami atspirties. Tada priekines kojas standžiai užspaudė išsigandęs snukis ir išsipūtęs nuo kvėpavimo pilvas. Priešais cypiantį ir išsiviepusį aštriomis adatomis snukį, ant rudo linoleumo, taigi laisvėje, žvilgėjo tamsūs išmatų žirniai, smalsių graužiko giminaičių, susirinkusių iš atokiausių užkampių stebėti artimo agonijos, užuojautos įrodymas.

Nuogas vyras dairosi maisto virtuvėje. Šviesos jungiklis suspragsi, bet šviestuve neveikia lemputė.

Kad būtų šviesiau, jis atidaro šaldytuvą. Šaldytuve mirkčiojant silpnai švieselei matomi du daiktai. Kažkoks neaiškus į plėvelę suvyniotas gumulas ir žalias užkimštas butelis. Gumulas, išdėliotas nublyškusia sūrio ir špinatų mozaika, primena picą. Vyras čiaumoja atsikąsdamas nuo pakraščių, atsargiai laikydamas gumulą išskleistą kaip sudrėkusį laikraštį.

Šoninėje lentynoje kaip burtų eliksyras žėri pilnas „Möler“ žuvų taukų butelis. Tuos geltonus taukus reikėdavo ryti paauglystėje dėl kaulų ir smegenų vystymosi ir galimo B12 trūkumo. Giliai įkvėpus ir nurijus, užkandus glitų šleikštulį duonos riekele, šimtų pelekų jėga čia pat imdavo srūti į stangrias galūnes. Čiaumojantis vyras pajuto paširdžiuose sujudėjus kažką, gal gličius pelekus, ir nustojo kramtyti.

Vyro lūpų judesiai buvo panašūs į iššokusios ant kranto žuvies žiopčiojimą, jis bijojo prasidedančio galvos svaigimo, todėl mažais gurkšneliais įkvėpė oro ir dar atsargiau jį išpūtė. Vyras stovėjo plačiai išžiojęs pilną burną, suspaudęs šlaunis ir vos svyravo. Nenorėjo plūstančių įkyrių atminties vaizdų, kuriuose įvairūs jo gyvenimo etapai įslysdavo į skaidrias krepšinio kamuolio dydžio minkštas kapsules, pripildytas gelsvo skysčio, ir lyg planetos lėtai sukosi prieš akis. Apšviestos prie pat akių, jos padidėdavo ir sumažėdavo toldamos. Po gintarine kapsulių plėve grimztantys ir kylantys iš veidų pažįstami žmogeliukai savo judesiais priminė žaislinius astronautus. Jie kažką veikė nedidelėse scenose, apstatytose žaisliniais baldais. Staiga nematomam režisieriui davus ženklą, drumzlinas scenovaizdis sustingo ir vaidinimai nutrūko. Šitas gyvenimas, – kaip gyvenimo pabaigoje rašė Vittorio Gassmanas, – buvo tik repeticija, o kitas tai jau bus tikras.

Taigi priešais uždarytą ir uždažytą baltai langą į mirgančias žvaigždes virtuvėje kiek svirduliavo nuogas pagyvenęs vyras, viena ranka laikydamasis už rėmo, kita už paširdžių. Negalėdamas nuraminti šuoliuojančio pulso, bandė nurimti skaičiuodamas dangaus kūnus. Susikaupęs padalino lango stiklą į šešis kvadratus. Susipainiojo ties nelyginiu žvaigždžių skaičiumi ketvirtame kvadrate ir nusikeikė. Dangus už lango buvo netolygiai ūkanotas ir, be to, stipriai mirgėjo nuo miesto šviesų. Vyrui apsisuko galva nuo ribuliavimo, taip, jo galva sukosi nuo įkyrios žvaigždžių šviesos, ir jis atsigulė. Triukšmingai išsitiesęs ant grindų tarp griūvančių tuščių butelių, jis atsiminė, kaip sutemus mėtydavo per tvorą plytgalius į sidabrinius apleisto fabriko langus. Agresyviai rėkdamas kartu su kitais paaugliais taškė didžiulius stiklus. Pataikius, žvangėdama atsiverdavo juoda skylė, ties aštriais dantytais pakraščiais įrėminta geltonu plytų apvadu. Žiojinčių skylių daugėjo. Lyg staiga išsiskleidusios gigantiškos juodos gėlės… dar spėjo pagalvoti. Prarado sąmonę ir numirė. Ne, neprarado sąmonės, dar nenumirė, pamiršau pataisyti sakinį, atleiskite, jo sąmonė tiesiog išsijungė, nuogas ant šaltų grindų gulintis vyras juk buvo visiškai girtas ir žvaigždžių spindesį pro uždažytą virtuvės langą galėjo nebent įsivaizduoti.

I

Pavasarį Edipo kompleksą paaugliui aštrino auksiniai tėvo dantys, pavojingai žvilgčiojantys per savaitgalio pietų tylą. Kurgi ne, kramtyti reikėjo taip tyliai, kad niekas negirdėtų čepsint, ir tuo pat metu alkūnes laikyti prispaudus prie šonkaulių. Sudėtingiausia buvo panardinti metalinį šaukštą į sriubą nepaliečiant lėkštės dugno. Ne siurbčioti verdantį viralą, o tyliai jį nuryti. Pristumti kėdę prie stalo nebraukiant grindų.

Blaivus tėvas rėkė, kad visus išmokys žmoniškai elgtis, rėkė, kad visiems dar parodys kaip.

Išgėręs tėvas tyliai pasakojo apie savo varganą jaunystę po karo. Alinantis šaltkalvio mokinio darbas smagračių fabrike. Vogė iš vagonų, nes neturėjo ką valgyti ir t. t., ir panašiai. Valgė, kad išgyventų ir t. t., ir panašiai. Išgyveno, kad būtų čia, taip, čia, kartu su jumis.

Motina pritardama lingavo galva žiūrėdama tėvui per petį ir lėtai kramtė. Motina paišė šratinuku ramunes popierinės servetėlės pakraščiuose ir toliau klausėsi besikartojančio tėvo pasakojimo apie sunkiai sutaupytus pinigus. Užpildžiusi servetėlę ramunėmis, šliureno į virtuvę plauti riebaluotų lėkščių taupia vandens srovele.

Vasarą Edipo kompleksas, kankinęs paauglį, netikėtai atslūgo. Motina po eilinių sekmadienio pietų veidą ir rankas iki alkūnių išsitepė energijos suteikiančiais žuvų taukais ir neišplovusi indų atsigulė į lovą. Išsigandusiam paaugliui atrodė, kad ji norėjo virsti žuvim. Ji ir tylėjo kaip žuvis, spoksojo į sieną ir po kelių savaičių buvo apgyvendinta atokiame trijų aukštų name, stovinčiame senų liepų parke su tvenkiniu. Prieš įėjimą į namą stovėjo gipsinis liūtas, pasilypėjęs ant akmeninės pakylos. Ant pirmo aukšto langų, kad tas liūtas, naktį atgijęs, ko nors nesudraskytų, buvo grotos.

Kai motiną išvežė į naują būstą, už mūsų buto durų netrukus jau stoviniavo netikėtai atjaunėjusi tėvo bendradarbė. Jos rankinuko dugne pilvu prispaudęs saldainių maišelį čiužinėjo plokščias viskio butelis. Bendradarbė trepsėjo aukštais kulniukais prie įėjimo tarp dviejų didelių dekoratyvinių rutulių, bandydama nukratyti negražiai limpantį purvą. Paryškinusi lūpas ir išsišiepusi kaip dantų pastos simbolis, tol spaudė skambučio mygtuką, kol išgirdo sunkius tėvo žingsnius. Po standartinės programos miegamajame tėvas atkimšo šalto alaus butelius, ir abu sėdėjo atsirėmę į pagalves suprakaitavusiomis nugaromis. Bendradarbė sakė puikiai suprantanti, kad nėra lengva. Stengėsi kalbėti tyliai, nes už plonos sienos pamokas ruošė paauglys ir ji nežinojo, kaip jam perduoti saldainius. Gerai būtų išsimaudyti, – sukuždėjo atsidusęs tėvas. Šią vasarą Havele prigėrė nemažai žmonių, – sušnibždėjo bendradarbė. Todėl, kad pliažai pilni tokių, kurie blogai plaukia, – jau truputį garsiau kalbėjo kiek susierzinęs tėvas, – arba visai nemokančių plaukti. Bendradarbė mandagiai tylėjo, nes nenorėjo prisipažinti, kad viena bijo giliau bristi. Toks nemokantis gerai plaukti, – susinervino tėvas, – šoka visų akivaizdoje į srovę gelbėti skęstančiojo ir prigeria pats. Bendradarbė rodė, laikydama pirštą prie lūpų, kad kalbėtų dar tyliau. O žinai kodėl, – tėvas primerkė akis lyg priverdamas duris, kad mažiau girdėtųsi. – Nes toks šiknius, visą gyvenimą nieko gero nenuveikęs, dažniausiai lieka ištikimas savo braižui.

Per ploną sieną, aišku, viskas gerai girdėjosi. Paauglys jau buvo pasiekęs brandos amžių, tad ypač įdėmiai klausėsi susitikimo pradžios garsų. Šnopavimo, spygčiojimo, urzgimo ir delnu slopinamo dejavimo trumpo akto pabaigoje.

II

Tas baltai uždažytas langas dienos metu panėšėjo į blausų ledą. Iš kraštų matėsi keli įtrūkiai, lyg kažkas būtų išbandęs jo tvirtumą. Spustelėjus pirštu, šaltas stiklas šaižiai traškėjo. Šviečiant vidudienio saulei, lange kartais sujudėdavo dideli šešėliai, greičiausiai debesys, o norint buvo galima įsivaizduoti, kad po plonu ledu būriuojasi dideli gyviai. Priešais langą stovėjo pagyvenęs vyras ir girdėjo, kaip už sienos krenkštė jo tėvas. Jie pasikeitė kambariais, tėvas kiauras dienas gulėjo buvusioje sūnaus lovoje ir garsiai stenėdamas keldavosi tik į tualetą. Sūnus leisdavo laiką virtuvėje ir tik paryčiais slinkdavo miegoti į buvusį tėvų miegamąjį. Pagyvenusio vyro susitikimai su draugais tapo įpročiu suteikti prasmės atspalvį dažniausiai niekais nuėjusiai savaitei. Pirmadienį jis sau kartodavo, kad reikalus pradės tvarkyti trečiadienį. O penktadienį, atsiliepus pažįstamų atsakikliams, vyras trumpai primindavo apie savo rengiamą publikaciją pirmadienio spaudai. Iš tikrųjų nebuvo rengiama jokia publikacija. Prieš dvidešimt metų tas jo vienintelis nedidelis straipsnelis apie policijos savivalę Gegužės pirmąją iš tikrųjų buvo išspausdintas TAZ. Prieš dvidešimt metų jo aistra buvo dalyvauti taikos, gėjų, žemdirbių ir kokiose tik nori demonstracijose siekiant susipažinti su merginomis iš HU ir TU. Atsipalaidavus žole prakvipusiuose vakarėliuose, planuoti keliones į Indiją. Studentės dievino Bobą Marley ir labiau norėjo į Kingstoną. Vyras atsiminė vienintelę merginą, kuri nemėgo Marley, bet užsinorėjo nuo jo vaiko buvusiame tėvų miegamajame ir tik paskui jau kartu važiuoti į Indiją. Auštant susikabinę rankomis nuėjo į stotį. Po vienintelės bendros nakties juos skyrė tyliai užsidariusios traukinio durys ir metras pilko grindinio. Pro aprasojusius iš vidaus stiklus skverbėsi jos liūdnokos akys. Jo pilkos akys žiūrėjo pro durų stiklą kaip pro didinamąjį stiklą, kuris keitė merginos galvos proporcijas. Jos galva buvo kumščio dydžio. Jis būtinai norėjo tai pasakyti, bet nespėjo, namai pajudėjo, tada pradėjo bėgti pavymui medžiai.

Pažįstamų žmonių ratas ilgainiui žilo ir tirpo, jie nebeplojo ir nedaužė stiklinių į sieną, kai vyras bandydavo juos įtikinti besiartinančia globaline revoliucija. Jis pasitelkdavo silpnus argumentus. Pažįstami tiesiog kantriai šypsojosi nugyventais veidais. Kantrybės jie išmoko socialinės rūpybos kabinetuose, kurių duris jiems teko dažnai varstyti. Pažįstamų pilnamečiai vaikai jau patys traukė žolę, kūrė savo muziką kompiuteriu ir buvo daug liberalesni religijų ir seksualinių pakraipų atžvilgiu negu jų tėvai.

Užmerkdamas akis, pagyvenęs vyras rodydavo smiliumi į trūkinėjančias lubas ir kalbėdavo apie naują konformizmo veidą, o nesupratusiems padėties dramatizmo (juk visos naujai atsiradusios formos tikram nonkonformistui yra dažniausiai įtartinos) siūlė pasiskaityti Mahatmą Gandhi. Prisiminti satjagrahą ir nenaudoti prievartos. Jokiu būdu nepasiduoti utopijoms – vyras durstė nugeltusiu pirštu virtuvės orą. Utopijos yra popierinės gėlės, – toliau kalbėjo jis prieš balzganą virtuvės langą, – jos nekvepia, bet atrodo patraukliai. Besikartojančio kalbėtojo nagai buvo nekarpomi, o naujausios mintys net ir ištvermingiems klausytojams kėlė nevaldomą žiovulį. Tada reikėdavo dar ir dar išgerti pigaus vyno ir, visiems garsiai pasibaisėjus beviltiškais laikais, paspoksoti į grindis. Keli likę pažįstami gūžčiojo pečiais neramiai žiūrėdami kažkur per petį, pauzė ilgėjo, paskui jau įkaušę pažįstami vėl dirsteldavo į prišnerkštą linoleumą ir atsiprašinėdami tvirtino vėluojantys į svarbų susitikimą. Būtinai susiskambinsim, būtinai, rėkdavo jau iš apačios, šuoliuodami laiptais žemyn.

Vėlų vakarą likęs vienas, išgėręs visus likučius, vyras daužė kaktą į sieną įsirėmęs į ją delnais. Siena buvo šalta, o už jos krenkštė ir girgždėjo lovoje atsibudęs tėvas, klausdamas: kaaas ten?!. Galva eižėjo. Minčių pumpurai nebesugebėjo konkuruoti su fiziniu skausmu ir plyšinėjo smilkiniuose. Vos užsimezgę, vos girdimai, kaip kokie sklandantys vaivorykštiniai muilo burbulai, atsimušantys į nosį. Tada iš po namo, iš rūsio pasigirdo elektroninė muzika, virpinanti lango stiklus, lyg besikartojantis pulso tvaksėjimas, bet tik nepalyginti greitesniu ritmu. Ritmas ragino pagyvenusią vyro širdį šuoliuoti traukinio greičiu, matyt, norėdamas priversti ją iššokti pro išžiotą burną. Tie nepakeliami garsai kaip koks nepakeliamas dvokas sklido naktimis iš nelegalaus klubo namo rūsyje. Užsimetęs paltą ant nuogo kūno, vyras nulėkė laiptais prie užrašais išmargintų geležinių durų su maža akute. Klubas, matyt, buvo perpildytas ir niekas net nesivargino atidaryti užrūdijusių durų, kad ir kiek jas spardytum. Protagonistas rado pusiau nugertą vyno butelį ant slenksčio, apsidairęs įsigrūdo į kišenę ir lėtai užlipo laiptais į antrą aukštą. Pribaigęs iš kaklo, užsnūdo dvigulėje lovoje, užsitraukęs ant galvos paltą. Jis negirdėjo, kada vėl atsirado vanduo. Vamzdžiai gurgėjo, šnypšdamas pildėsi unitazo bakelis. Virtuvėje iš atsukto čiaupo purškė vanduo ant mėlynai ryškėjančių gėlių lėkščių dugnuose. Išbrinkęs picos likutis išplaukė į viršų kaip skenduolio veidas ir ant jo šlapios kaktos dabar gulėjo kelios nuorūkos. Girtame sapne juk niekada nežinai, kas ir kada išplauks į patį viršų. Išplaukia vaizdai aprūkusiais pakraštėliais, o centre vis kas nors boluoja, lyg būtų apsirengęs išeiginiais drabužiais. Miegas, – rašė Byronas, įsižiūrėjęs į pavargusį kažkieno veidą, – miegas yra mirties giminė.

III

Name žalsvo tinko sienomis, apaugusiomis iki kraigo vijokliais, buvo dvylika butų. Keli seniai negyvenami dėl įgriuvusių, sijomis paramstytų lubų. Keli gyventojai išsikraustė į senelių prieglaudą. Namo savininkas gyveno Šveicarijoje ir kartą per metus atvykdavo su savo advokatu apžiūrėti surūdijusių lietvamzdžių ir susitikti su likusiais nuomininkais. Nuomininkai, žinoma, reikalavo geresnių sąlygų. Tada kaip paprastai raštu visiems būdavo pranešama, kad namas yra avarinės būklės ir komunalinė tarnyba jau rūpinasi manevriniais butais. Niekas netikėjo tais laiškais su įmantriu parašu, sklido kalbos, kad savininkas turi didelių skolų ir iš tikrųjų nori kuo greičiau atsikratyti nekilnojamuoju turtu. Pelningiausia, tvirtino žinovai, rūkydami priešais įėjimą, yra parduoti tuščią namą arba, tvirtino kiti, nugriauti ir pastatyti daug didesnį modernų su požeminiu garažu.

Antrame šito namo aukšte gyveno tėvas su sūnumi. Kažkada čia buvo ir išbalusio melancholiško grožio motina. Ilgomis rankomis, kurios užsibaigė plonais nervingais pirštais, kartais sujudančiais kaip driežai, ji siekdavo duonos riekės per šeimos pietus. Paskui pasakojo, kad ją kažkur uždarė.

Du dideli tinkuoti rutuliai stovėjo priešais įėjimą į pirmą aukštą su aptrupėjusiais laiptais. Įtrūkių ir plyšių tinkluose buvo galima įžiūrėti žemynus ir gašlius demonų snukius. Galėjai tyrinėti įrėžtus keiksmažodžius, vardus arba metų laikų blukinamas žvaigždes ir visokias svastikas. Žinovai ten buvo įžiūrėję kulkų padarytų skylių ir tvirtino, kad čia buvo nupiltas šauktinis, ieškojęs prieglobsčio namo rūsyje. Kaip įrodymų buvo galima rasti ir neaiškios kilmės rausvų plotelių. O atsitraukus kelis metrus nuo įėjimo rutuliai šiek tiek skyrėsi vienas nuo kito. Berniukas lipdamas laiptais į antrą aukštą galvojo, kad rutuliai greičiausiai yra suakmenėję dinozaurų kiaušiniai. Kairysis buvo vos didesnis, todėl iš jo turėjo išsiristi patinas, o iš dešiniojo – patelė. Pridėjus delną, rutuliai buvo skirtingai šilti. Juos buvo galima ir supainioti, jeigu nešvietė saulė. Tamsiu paros metu paaugliui net atrodė, kad rutulius kažkas sukeičia vietomis. Ir tikrai – vėlų vakarą juos bandydavo nustumti alaus prisilupę kaimynai, grįžę iš darbų statybose. Paskui atitiesę plačias nugaras keikdavosi ir bejėgiškai spoksodavo vienas į kitą jaučių žvilgsniais. Po dešimtmečio jėgas bandydavo įsiręžę jų vaikai. Net apmyždavo rutulius norėdami atsikeršyti už tą jų nepajudinamumą.

Berniukas pažymėjo kairį rutulį pieštuku, įbrėždamas kryželį geltoname nuo urino plotelyje, forma panašiame į Australiją, lyg ruoštųsi ten kada nors išvykti.

Kitą dieną po kryželiu šalia apzulinto užrašo „Čia Liubarskio kiaušiniai“ jau ryškėjo Antino Donaldo profilis su policininko kepure, o iš kryželio geltoname urino fone buvo padaryta svastika. Po savaitės Antinas vėl kiek pasikeitė, mat kažkas jam flomasteriu pripaišė raginius akinius ir svastiką pavertė grotuotu langu. Raginius akinius nešiojo berniuko tėvas ir buhalteris Liubarskis, gyvenantis pirmame aukšte. Panašius nešiojo ir Helmutas Kohlis. Iš Liubarskio televizoriaus jis kalbėdavo patogiai įsitvėręs didelėmis plaštakomis į tribūną. Stoviniuojant vakare prie įėjimo rutulių, atrodė, kad pirmo aukšto bute diskutuoja įvairių šalių politikai. Liubarskis dažniausiai žiūrėdavo televizorių pastatęs ant palangės, plačiai atsidaręs langus, nes šventai tikėjo, kad, padarius skersvėjį, galima sumažinti neigiamą ekrano spinduliuotės poveikį.

Berniukas po standžiai iki pat viršaus užsegta marškinių apykakle slapta nešiojo vermachto kryžių, išmainytą į visos savaitės pietų pinigus, o jo kiemo draugas slėpė po akmeniu plieno lakšto juostelę, iš kurios svajojo pasidaryti kovinį peilį. Kartais jie garsiai svarstydavo, kad jeigu tas vermachto kryžius būtų bent jau kišeninio peilio dydžio, būtų galima išgaląsti, tada ir išeitų puikus durklas. Tokio dydžio kryžių nešioja popiežius, tvirtino kiemo draugas, tik su brangakmeniais.

Berniuko grandinėlė ant kaklo buvo ankšta ir be užsegimo, todėl jį kartais apimdavo baimė, kad, jo kūnui sparčiai augant, ypač naktį, ta grandinė, besiverždama į kaklą, jo nepasmaugtų. Jis kartais sapnuodavo, kad namas griūva, ir Liubarskis šoka pro langą, apglėbęs veikiantį televizorių. Berniukas negalėdavo ištrūkti, nes vienas jį smaugiančios grandinėlės galas buvo tvirtai įmūrytas į sieną.

Po trisdešimties metų tą šimtametį namą iš tiesų griovė, apleistą teritoriją aptvėrė raudonomis juostomis ir perspėjimo ženklais. Rutulius ties įėjimu kaktomuša daužė trečiu, plieniniu, rutuliu. Jis siūbavo tarsi švytuoklė, storu lynu pakabintas ant aukšto krano, ir simbolizavo agresyvius naujus laikus. Lėkdamas į priekį pilnavidure jėga, atšokdavo atgal nuo baisaus savo paties smūgio. Tada sukosi vilkeliu, o oranžinis traktorius lyg pritardamas kriokė, didindamas variklio apsukas. Tie du betoniniai rutuliai sausai skilinėjo žemynais ir kėlė baisius dulkių ūkus. Žemynai skriejo į visas puses ir krito į purviną žolę, išvažinėtą vikšrų. Geležiniai rutulių ašigalių virbai buvo nepataisomai išcentruoti, o žodžiai, keverzoti trijų kartų gyventojų, virto tinko dulkėmis ir gulė ant jau ir taip beveik balto traktoriaus kabinos lango ir skardų. Traktoriui pririaumojus arčiau, atėjo eilė fasadui. Rutulys nušvilpė į pagrindinį įėjimą su praviromis durimis ir smogė lyg į tarpkojį. Tada grįžo sukdamasis apie ašį, išvertęs gelžbetoninę siją ir krūvą raudonų plytų iš namo vidurių. Kažkuriam iš dulkiname pakraštyje stovinčių statybininkų pavyko perrėkti ūžesį: o antrą aukštą ar kas patikrino, ten juk neveikė skambutis?! Susižvalgė kaltai visi, bet iš tikrųjų niekas nenorėjo gaišti laiko ir gal todėl netrukus išsiskirstė.

IV

Vyras atsibudo įdienojus, jį dusino ant veido užvirtusi pagalvė. Ištiesė ranką į dešinę, paplojo per išsipūtusį apklotą, bet šalia jau seniai niekas nebenakvojo. Lova krustelėjo kaip valtis šviesėjančio tėvų miegamojo viduryje, tada išgirdo traškant stiklinius lukštus ir buką smūgį į sieną. Lyg kažkoks gyvis daužytų uodega, bandydamas išsiristi iš storo lukšto. Tada vyras suriko užmerkęs akis. Šnopavo kaip vaikas, ką tik užbėgęs į laiptinės viršų. Iš betoninių kiaušinių kieme luposi dinozaurai. Keliamas triukšmas net pažadino už plonos sienos miegantį tėvą. Tėvas kepurnėjosi lovoje, krenkštė, kol galiausiai atsisėdo. Prispaudė prie žilų antakių akinius ir šypsodamasis spoksojo. Stori stiklai atrodė lyg išpjauti iš akvariumo sienelių. Raginiuose rėmuose baugščiai sujudėjo dvi gelsvos žuvytės rausvais žvynais. Jos gyveno minkštai judančių žolių pasaulyje ir sustingdavo nustojus sklisti drumzlinai šviesai arba pasigirdus triukšmingam beldimui į duris. Kiekvieną pirmadienį socialinio skyriaus darbuotojas atnešdavo nemokamų pietų talonus.