21 gramas gražios sielos

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Duktė paklausia, kaip parašyti angliškai gražus. Tėvas, daug negalvodamas, atsako: taip, kaip tariasi, – biutiful. Šeima gyvena Barselonoje, ankštame bute, mamai kartais „užplaukia“, jai neleista auklėti vaikų ir tėtis, vardu Uksbalis, reguliuojantis gatvės prekeivius imigrantus, neriasi iš kailio, kad užsidirbtų pinigų ir išliktų žmogumi. Uksbalis (akt. Javieras Bardemas) yra eilinis ispanas, jis vilki turkišką striukelę, neskaito knygų ir nežino, kokios svarbios reikšmės įdedamos į jų žodžius. Gyvena taip, kaip savaime gyvenasi – kaip tariasi.

Bet klampi gyvenimo golgota ima kelti Uksbalį kažkur aukštyn: jis nepagydomai suserga ir šlapinasi krauju; dėl jo kaltės nusinuodija sandėliuose nakvojantys juodadarbiai; sąžinė graužia pakumpusį vyro kūną; jo žvilgsnis vis atsiremia į niūrias kambario palubes. Kryžius sukaltas.

Kadras iš filmo "Biutiful"

Meksikietis režisierius Alejandro Gonzálezas Iñárritu („Meilė – kalė“, „21 gramas“, „Babelis“) vėl eina slidžiu paribiu. Verksmingos melodramos žanrą ir krikščioniškas idėjas jis sutrupina ir vėl karštligiškai surenka – panašiai kaip danas Larsas von Trieras filme „Prieš bangas“. Reikia pripažinti, kad tik neišeinančio iš kadro Bardemo dėka šitų pasijų herojus atvelka savo kryžių iki finalo – bet koks kitas mažiau charizmatiškas aktorius būtų nusigalavęs perkrautoje siužetinėje košėje. Įpusėjus filmui režisierius netikėtai krypsta į misticizmą, mėgina poetiškai įvaizdinti ir įgarsinti ligonio klejones, bet ausyse zvimbia, kadras siūbuoja, ir tiek.

Užtat keli „socialiniai“, dokumentalizuoti epizodai režisuoti ryžtingai: policija turistinėse Barselonos gatvėse gaudo nelegalius pardavėjus; leisgyvis Uksbalis užeina į kunkuliuojantį sekso klubą, ten jam pavyksta paprastai pirmą kartą ištarti: aš sergu, greit mirsiu. Prabangaus miesto panorama nesižavima, tik iš tolo filmuojami nepasiekiami Šventosios Šeimos bažnyčios bokštai ir rūkstantys šiluminiai kaminai, o Viduržemio jūra tarsi atsitiktinai išmeta vargšų imigrantų kūnus, kurie gražiai, lyg savižudžiai delfinai tyso paplūdimyje.

Iñárritu, kuriam nesvetimi inkų mitai, ieško ryšio su anapusiniu pasauliu (filmą skiria tėvui). Naujajame jo kūrinyje gali suskaičiuoti ne vieną ir ne du šarvojamus ar mumifikuotus lavonus, ir jeigu nenuleisi akių, žiūrove, ekranas visai iš arti praskleis tau tam tikrą nurimusių veidų paslaptį ir žavesį. Taip, žavesį, nes vienoje šviesiausių scenų, apsnigto miško vizijoje, Bardemo herojui tenka laimė sutikti savo mirusį dar jauną tėvą – jo veidas nuostabus, jis švyti. Tai dar vienas savitai ištartas filmo biutiful.

Bardemas dažnai filmuojamas profiliu: jo išskirtinė nosies linija, atrodo, prasideda nuo pat kaktos viršaus; pasmakrėje barzda vos želia, kol pamažu suželia ir sušvelnina veidą. Netikėlė Uksbalio žmona dar labiau neatitinka šiandieninio grožio kanonų – bet šitos paklydusios Magdalenos profilį su rūkstančia cigarete, su ta juokinga meilės istorija „apie snarglį, ištrauktą iš ilgiausios ir mylimiausios nosies“, manau, kaip simbolį ant sienos gali prisisegti kokia jauna feministė europietė.

„Biutiful“ (Ispanija, Meksika, 2010), ilgas, pustrečios valandos filmas, šalia kokių nors tolygiai bėgiais „stuksenančių“ holivudinių filmų gali pasirodyti sujauktas, neartikuliuotas, net vietomis, o siaube, meksikietiškas. Tačiau, kaip sakoma, klysti žmogiška, nesuvaldomi filmo sūkuriai empatiją garantuoja. Nuilsusiam herojui jo sena draugė būrėja primena: tu gi žinai, tu mirsi; tu gi žinai – mirties nėra.