Būti dukra

NIDA TIMINSKAITĖ

Gulėti išblukusioje pievelėje. Tai Renoiras ar Manet – neatsimenu. Saulės spinduliai žadina (bukina?) vaizduotę ir aistras. Dar vienas blunkantis pavasaris blunkančioje atmintyje…

Foma šaukšteliu maitina mane koše iš kelioninio katiliuko. Katiliukas taškuotas, su dailiu ukrainietišku užrašu „Boršč“. Košė kvepia gardžiai. Karšta ligi dantų skausmo ir alpiai primenanti vaikystę. Kontaktinio lęšio apgaubta Fomos akis, priartėjusi prie mano skruosto, nenatūraliai ir bauginančiai blizga, bet ji man artimesnė už tą šaukštą, irgi blizgantį ir keliantį nesuprantamą nerimą ir grėsmę. Pamanykit, šaukštas. Primityvus įrankis kūno poreikiams tenkinti. Ir sykiu – toks agresyvus.

Fomos akis ne vienintelė, stebinti mane. Išsitiesusi žolėje nugara jaučiu tėvo akį. Tas žvilgsnis skverbiasi, kėsindamasis perverti kiaurai. Mašinaliai susigūžiu, lyg gavusi dūrį ar kirtį. Jaučiu ir daug kitų – kandžių, piktų, pavydžių, nelaimingų – akių žvilgsnių aplinkui. Jos mane stebi, seka, atspindi kiekvieną mano krustelėjimą. Ne, nesapnuoju, visai nesapnuoju ir neprasimanau – tik kantriai būdrauju, stebiu save iš šalies. Per daug pozos ar nuogumo, stinga natūralumo ar jausmų… O gal atvirkščiai – jausmų per daug ir jie tuoj pat išsiverš, išsiduos, bus pasmerkti ir galutinai paniekinti, sutrypti tų aplinkui tykančių akių turėtojų, kurie tik ir laukia neatsargaus mano krustelėjimo… Neišdegs… Sukaupiu paskutinius valios likučius, – šaukštas grėsmingai artinasi, – prasižioju, nuryju didelį košės kąsnį… Nieko nesakysiu. Pasprinkit jūs ta savo koše…

Klausytis stačiatikių choro apgriuvusioje bažnyčioje. Kenigsbergo gyventojai veikiausiai tiki, kad giedant bažnyčioje be stogo giesmės greičiau pasiekia dangų. Jų ten klausosi Viešpats Dievas ir pats Immanuelis Kantas… Klausosi ir palaimingai šypsosi… Klausosi ir varnos, sutūpusios ant nuskilusios antkapinės Immanuelio Kanto plokštės. Giesmės pasiekia net patį Kenigsbergo centrą – tramvajus droviai sumažina greitį, zoologijos sode nuščiūva įsiaudrinusios makakos, net dramblys siūbuoja savo straublį į giesmės taktą…

Vilniuje tramvajų nėra. Kažkodėl yra Tramvajų gatvė. Bet ten nebuvo pastatę net tramvajaus muliažo. Sako, kad tramvajai važinėjo prieš karą. Tik juos traukė arkliai. Yra Vilniuje ir Žvėrynas. Bet kiek man teko patirti, žvėrių ten beveik nesama arba mažai belikę… Daugelis išgaišo iš bado arba sielvarto… Kažin kur to sielvarto ir tikėjimo daugiau – Kenigsbergo bažnyčioje be stogo ar Vilniaus Žvėryne be žvėrių? Tėve, kol dar nesi Danguje, maldauju, atsakyk man… Nes vis dar esu maža, tokia maža, kad šitokie klausimai man beviltiškai per sunkūs…

Žiūrėti karaliaus Lyro dramą. „Teateinie tavo karalystė…“ Kokios aistros! Gera turėti skylėtas kojines… Dar geriau jas paveldėti iš savo tėvo. (Skylės turi būti simetriškos.) Scenoje karalių Lyrą vaidinantis aktorius rodo žiūrovams apleisto ir išduoto žmogaus skausmą. Publika jaudinasi ir slapta džiūgauja: „Taip jam ir reikia. Paniekino Kordeliją.“ Karalius išprotėja. Kordelija miršta. Jausmai, aistros ir skylės įprasminti ir paversti vertybėmis. Publika sukrėsta, gavusi tai, ko troško, ir dar su kaupu… Uždanga nusileidžia. Didžiulis skausmas, beprotybė, vienatvė išnyksta vos pasibaigus vaidinimui… Publika išsiskirsto. Aktoriai valosi grimą. Šekspyriškos aistros užleidžia vietą abejingumui. Visi nusiplauna rankas…

Atidaryti duris ten, kur šviesa krinta pro įskilusį langą. Ten, kur visus daiktus dengia storas užmaršties (atminties?) dulkių sluoksnis. Paliečiu nuo lango iki rytietiško ąsočio nusidriekusį voratinklį – jis netikėtai suskamba, tarsi palietus smuiko stygą. Krūpteliu iš netikėtumo. Pro langą įspindęs saulės spindulys žaidžia rytietiško ąsočio raštais ir apšviečia išblukusiais siūlais siuvinėtą širdelę, kur dar galima įskaityti žodžius: „Mylėsiu tave amžinai.“ Čia žvilgsnis užkliūva už apdulkėjusios Degas paveikslo reprodukcijos – balerinos aunasi batelius ir be garso šnekučiuojasi. Bandau suprasti jų kalbą iš lūpų judesių, taupių gestų ir mimikos, iš kitados virptelėjusio teptuko potėpio… Šalia – Nyderlandų natiurmortas, tas su pusiau nulupta citrina. Jos kvapas toks aitriai šviežias, kad visai nedera prie šitų dulkių… Ir užklydęs triušis – kadaise jis laigė mano vaikystės pievomis, kol surado prieglobstį čia… Paliečiu kailiuką. Atsiduoda vašku ir pelėsiais, ir dar – tuo išblukusios pievos kvapu…

Dalyvauti pirmojoje laidotuvių repeticijoje. Ryški, be galo kaitri saulė. Naujas, ką tik priderintas gyvatės odos kostiumas ir skrybėlė su didžiulėmis stručio plunksnomis. Plėšrus egzotiškas padaras… Tai tik egzaminas. Kas neatsako į klausimus, tas jį išlaiko. Korsetas nežmoniškai veržia… Veidu srūva prakaitas. Saulės šviesa susilieja ir virsta spalvotais burbulais. „Žiūrėkite, ji tuoj nualps…“ Tragedijos nuojauta. Tos tikros, nesurepetuotos ir nesuvaidintos… Bet jis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad mūsų gyvenimai nesutampa su dramatine linija, kuria geras autorius apdovanoja savo kūrinio personažą… Negalėjo susitaikyti su tuo, kad jie – gyvenimai – egzistuoja nepriklausomai nuo jo įgeidžių ir sukurto siužeto, ir stengėsi tuos gyvenimus pritempti prie jo. Kartais jam tai beveik pavykdavo. Bet tik ypač retai pasitaikančiomis grynosios tobulybės akimirkomis pasaulis tikrai tampa teatru. Ir būtent tada tai virsta skandalu ir sensacija.

Girdėti muzika. Daug Bacho ir Wagnerio. Daug gerų manierų. Labai daug Schuberto. Ir staiga – toks tobulai austriškas Vienos miškas pavasarį. Kiekvienas medis savo ekspresyvia grafika pasakoja užmirštą istoriją. Vynuogynų grafika, primenanti muzikinę partitūrą, – griežti ritmai, dermės, muzikinės frazės kuria nesibaigiantį dialogą. Įsižiūriu, įsiklausau – vynuogienojų muzika yra ženklai, begalė ženklų, turinčių savo kalbą. Regiu Mozartą, puoselėjantį savo vynuoges. Visai ne žydras Dunojus skambina didžiule arfa. Visai nebūtina komunikuoti, užtenka tik klausytis – didinga, užburianti ir paslaptinga muzika aidi visur: senovinėje architektūroje, grindinio akmenyse, kalvotame peizaže…

„Ak, užburkite mane, maldauju…“ Sako, kad austrių, tų gyvųjų skrynelių, grožis bedvasis, tačiau saugo vertingą paslaptį. Bejausmės, bet labai vertingos… Ša, tik nepažadinkit kalnų pilyje miegančios karalaitės, nes ji gali pavirsti pabaisa.

Dalyvauti antrojoje laidotuvių repeticijoje. Garbaus amžiaus Artistas didžiulėje lovoje jaukinasi mirtį. Laukiančių laivo keleivių spūstis, troškus oras nuo degančių žvakių… Groteskiški, pavargę veidai. Juodi vualiai, baltos apykaklės, rankose tirpstančios žvakės, makabriška nuotaika… Ko jie laukia? Ko tikisi? Amžinojo išganymo?

GULĖTI, KLAUSYTIS, ŽIŪRĖTI, ATIDARYTI, DALYVAUTI, GIRDĖTI, DALYVAUTI… Nusiplauti rankas…

Tirpstančių žvakių vaškas pamažu užlieja laukiančiųjų akis, ausis, nosis, burnas, skverbiasi į veidų ir rankų raukšles, sustingsta rūbų klostėse.

Stačiatikių choras gieda psalmes…