Apie stebuklingą (Bitės) laiką
RAMUNĖ BLEIZGIENĖ
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1867. LLTI archyvo nuotrauka
Galvojant, kodėl šiandien verta kalbėti apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir apie jos laiką (trumpam pamiršus faktą, kad minime jos 150-ąsias gimimo metines), pirma mintis, kuri man ateina į galvą, – tam, kad patirtume pradžios jausmą. Stebuklingą pradžios jausmą. Bitės asmuo, jos gyvenimiškoji patirtis gali padėti suprasti, ką reiškia susipurtyti iš vidaus taip, lyg gimtum iš naujo. Galima prisiminti Bitės liudijimą apie pirmąjį susidūrimą su lietuviška spauda – ji rašo: „Ir staiga tarytum maukna nuo akių nukrito. [...] Širdis ėmė liepsnoti.“ Mėginu įsivaizduoti, koks ypatingas turėjo būti tas mauknos nuo akių nuslinkimo jausmas, taip kardinaliai pakeitęs Bitės gyvenimą, kad jo sukelto širdies degimo užteko 60 metų. Bitės tuo stebuklingu laiku išgyventi „sielos skrajojimai, troškimai ir ilgėjimos susilieti [...] su visos tautos vargais ir negaliais“ įsikūnijo labai konkrečiais darbais. Regis, tuo metu nuotolis tarp privačiai „skrajojančios sielos“ ir konkretaus viešo darbo buvo gerokai mažesnis nei dabar. Sunku dabar suvokti, koks tirštas tada buvo laikas: 1894 metais sunkiai paaiškinamu būdu įvyksta „stebuklingas“ Bitės ir Jadvygos Juškytės susitikimas (pastaroji atvyksta pas Bitę į Puziniškį iš Kauno) ir atpažinusios viena kitą kaip bendramintes moterys sugalvoja įkurti moterų draugiją moksleiviams ir neturtėliams šelpti ir įkuria! Visai kaip du broliai pasakoje tais pačiais metais Povilas Višinskis ir Vincas Kalnietis išsiruošia į kelionę po Lietuvą lietuvių inteligentų ieškoti. Ir randa Bitę besidarbuojančią bityne. Tada ji sužino apie kažkur kaimo glūdumoje gyvenančią, sunkiai vargstančią ir rašyti pradėjusią „bobutę“, kuri būtinai nori laikraštyje būti matoma. Tada Bitei į rankas patenka Žemaitės rankraštis – ilgai keliavęs iš rankų į rankas, jis išspausdinamas. Negana to, ta „bobutė“ Bitės ne tik šelpiama, bet ir pasikviečiama į svečius, su ja susidraugaujama, kartu skaitoma, per naktis kalbamasi, o galiausiai pradedama ir kartu rašyti. 1898 metais pulkelis bendraminčių: Bitė, dvi Juškytės (Jadvyga ir Marija), Povilas Višinskis ir Petras Avižonis – išsiruošia Vinco Kudirkos aplankyti, „įvairiais tautos klausimais pasitarti“ ir aplanko, nors Kudirkos namai tuo metu „neapsakomai žandarų saugomi“. Panašios ir pirmojo lietuviško spektaklio pastatymo aplinkybės: Bitė su Višinskiu vis pakalba apie Rygoje, Mintaujoj, Liepojoj statomus lietuviškus spektaklius ir 1899 metų pavasarį staiga gauna daktaro Vaineikio, su kuriuo Bitė buvo susipažinusi Palangoj, laišką: „Šią vasarą būtinai atvažiuokite. Parūpinsiu ir tikrai iš Kuršo gubernatoriaus gausiu leidimą spektakliui surengti.“ Kaip karštligiškai, menkai organizuotai, labai spontaniškai viskas klostosi ir kelia tokius nervus, kad net sunku miegoti, reikia bėgt prie marių atvėsti. O kai visi apimti nevilties ima abejoti sumanymo realumu, nes spektakliui trūksta „vaidilų“, Bitė „neaiškios galios stumiama“ išbėga į gatvę ir ten sutinka jauną vyruką, „pasirodo kaip tik scenai betinkantį“, tuomet Bitė ištaria lemiamus žodžius – „Eik su manim!“ – ir vyrukas nuseka paskui. Žmonės tuo metu taip veikia vieni kitus, kad jaučiasi hipnotizuojami – gyvenama realybė pranoksta sąmonės gebėjimą ją suvokti ir apima jausmas, kad regi „atviromis akimis sapnuojamą sapną“.
Yra išlikę labai iškalbingų nuotraukų iš kelionės pas Kudirką: keturi jauni žmonės, sutūpę medžių paunksnėje, ir pro šakas iš anapus besiskverbianti šviesa. Ano laiko šviesa kitoj nuotraukoj taip nušviečia šalia Juškytės besiglaudžiančią Bitę, kad atrodo, jog pastarosios suknelė švyti. Greičiausiai ta pasaulio kūrimo pradžios šviesa veikia taip, kad nuo ankstyvos jaunystės luoša Bitė visose nuotraukose, net ir ten, kur fotografuota ligos patale, atrodo oriai tiesi, atvirai ir drąsiai žvelgia į fotoobjektyvą, savo vietoje ir savimi jaučiasi apsupta ne tik moterų kolegių, mokinių, bet ir vyrų kolegų ar jaunuolių gimnazistų. Ne mažesnė vidinė šviesa, teikusi šiai moteriai pasitikėjimo ir tikėjimo tuo, ką daro, sklinda iš ankstyviausių Bitės atsiminimų: „Visus kambario pasienius laiko tie vyrai užgrūdę ir kiekvienas paeiliui prieina ir lenkiasi sveikinti viduj aslos vos ant kojų pastovinčią mano ypatos. Kaip vyresnieji paskui paaiškino, buvo tat 1863 metuose sukilusiųjų maištininkų susirinkimas.“ Dar kūdikiško amžiaus patirta moteriška didybė galbūt buvo ta stebuklinga galia, sutvirtinusi Bitės kaip viešo asmens laikyseną, davusi jėgų ne vienąkart būti priekyje, pirmai.
Stebuklingas tada buvo laikas. Toks ypatingas, kad verta apie jį kalbėti, jį prisiminti net po 150 metų.
