Musių naikinimas

JUOZAS ŠIKŠNELIS

Musės yra viena iš Dievo sukurtų padermių, kurias visi naikina, bet niekas nesugalvoja jų ginti ar bent kovoti prieš jų naikinimą. Kol kas neatmestina galimybė, kad dar gali atsirasti grupuotė, ginanti musių teises. Kodėl jos naikinamos – į kvailus klausimus neatsakinėjama, nors jos yra tarsi pasaulio kūrimo šalutinis produktas, kuris, savaime suprantama, yra niekam nereikalingas.

Musės nėra begalviai padarai, jos turi protą, tik zoologai – tiek ikitarybinio, tiek tarybinio, tiek potarybinio laikotarpio, – vienu žodžiu, materialistai ir jų oponentai kažkodėl įnirtingai nenorėjo pripažinti ir net tos minties bijojo, kad musės turi protą. Kaip kitaip paaiškinti jų gebėjimą pabusti anksčiau už „Lietuvos rytą“ ir gelti nepridengtas vietas? Argi kvailys taip elgiasi? Visiškai neaišku, kodėl armijos visų šalių mokslininkų neatkreipia dėmesio į šį įdomų faktą. Taip, girdžiu chorą prieštaraujančiųjų: jos orientuojasi pagal kvapą ir pan. Tada atsakykite į esminį klausimą: Lietuvoje jau visi metai siaučia pedofilijos skandalas, pražudęs keturias gyvybes, o nė vieno pedofilo ištroškusi tauta taip ir neišvydo. Kaip matote, gyvenimas pilnas neišaiškintų reiškinių, tik raitykis rankoves ir imk arklą, knygą, lyrą…

Tiesą sakant, paralelės tarp musių ir pedofilų atsirado ne dėl to, kad kedofilai pastaruosius kviečia naikinti vos ne kaip pirmąsias. Sulyginimas gimė dėl neaiškumo: musių elgesio niekas nenori pripažinti mokslo objektu ir tyrinėti, pedofilais serga visa tauta su jėgos struktūromis imtinai, tik be rezultatų. Musėse neranda proto, Lietuvoje neranda pedofilų.

Su didele baime įsivaizduoju siaubingą scenarijų: vieną rytą nelieka musių ir „Lietuvos rytas“ pabunda pirmas, jame – o siaube! – pranešimas, kad Lietuvoje neliko pedofilų, Valdovų rūmų, Grinevičiūtės ir Krivicko laidų, „Pirmo karto su žvaigžde“, „Kakadu“ ir dar daugelio tokių, be kurių tauta negali lyg be oro. Pasidarė nyku ir tuščia, nėra apie ką pasikalbėti su kaimynu, pasiginčyti su bendrakeleiviu. Tylu, nezyzia nei musės, nei žiniasklaida. Štai tada ir įvyksta tragedija. Ne, naujasis tautinis herojus Drąsius neužgimsta, Kusaitė neišsižada Alacho ir nepasako tiesos, Pociūno byloje viskas tampa – pagaliau! – aišku, slaptosiomis VSD pažymomis išdykauja darželinukai, net nepatogu sakyti, ką su jomis išdarinėja, slaptąjį CŽV kalėjimą prisimena vienas vienintelis Anušauskas, kyla įtarimas, kad parlamentarui teko garbė jame pabuvoti, o gal net išbandyti ketvirtos kategorijos kvotos metodus, nes tiek valdiško laiko praleidus aiškinantis vieną reiškinį privalu eiti iki galo. Taigi nieko tokio, kuo gąsdina, ko bijo patys tiesos sergėtojai, valstybingumo ramsčiai, neklystantys ir neklaidinantys. Atsitiks kitkas: staiga išaugs nusikalstamumas! Tas pats bjauriausias, buitinis, kada brolis prieš brolį, sesuo prieš seserį, vaikas prieš tėvą… kaip anais laikais, nepasidalinant žemės ir kitų materialinių gėrybių. Kadangi žemė seniai padalinta, materialinės vertybės nesukauptos, tad belieka tos vertybės, kurias kasdien mums skleidžia radijo ir televizijos dėžės. Mes susitaikėme su jomis, mes pripratome prie jų lyg prie narkotikų ir staiga nelieka duonos kasdieninės! Jeigu neužteks išmalti artimam savo snukį, nesunku prognozuoti, kad bus malami Seimo ir Vyriausybės langai pavymui akmenims laidant šūkius: Kubiliau, kur padėjai mūsų mylimą Krivicką. Laisvą ekraną tiesos skelbėjai Rūtai (gal Rūtoms, nes dabar jau dvi), velniop valdžią, duokit televizorių. Ir taip toliau.

Tie, kas mus valdo, manipuliuoja, kas nori mums įteigti, kad juoda yra balta, o ne atvirkščiai, nepriklauso kategorijai Viešpaties atleistųjų, ne, Viešpats jiems niekada neatleis, nes jie ŽINO, ką daro. Ir daro tai pasimėgaudami, atvirai, ciniškai tyčiodamiesi iš mūsų visų. Jie šiuo atveju visiškai susitapatina su muse, kuri keliasi anksčiau už „Lietuvos rytą“ ir gelia neapdengtas mūsų vietas – ar tai būtų naktiniu prakaitu dvokiantis kūnas, ar niekuo nepridengta siela. Kurį įgėlimą skauda labiau?

__

Tvoros tvėrimas

Žemė buvo sukurta per septynias dienas, tvora tveriama kiek ilgiau. Tvoros paskirtis – atskirti tam tikrą žemės plotą, pavyzdžiui, Baltarusiją nuo Lietuvos, sklypą nuo kaimyno karvės, psichiškai nestabilų pilietį nuo visuomenės ir taip toliau. Tvorą tverti galima dėl gražumo ar iš reikalo. Prieš tai stovėjusi tvora, tverta tėvo, neatitiko abiejų reikalavimų, tai yra nebuvo graži ir nesaugojo nuo kaimynų šunų, kačių, vištų ir kitokių gyvių, kurie veržiasi į svetimą sklypą atlikti gamtinių reikalų ar šiaip padūkti (taip buvo nulaužta magnolija, kurią padovanojo vaikai). Tėvas tvorą tvėrė iš medžiagų, kurios pasitaikė po ranka: gabalai surūdijusio vielos tinklo įvairaus dydžio akimis ir įvairaus aukščio, stulpai iš metalinių vamzdžių, armatūros gabalų, medžio. Kažkas iš vaikų klausė: kodėl tokia netvarkinga tvora, negi senelis neturėjo už ką nusipirkti normalaus tinklo su stulpais? Turėjo, bet nebuvo kur nusipirkti, bandau paaiškinti, bet nesupranta. Tiek to, visa tai irgi buvo pirkta, tiksliau, sukombinuota. Bet ir tai tiek to. Nepritekliaus laikai praėjo, laimingi jų nepatyrę, dabar yra visuotinio pertekliaus laikai, kai tau siūlo ko tik širdelė geidžia, ko rožiniame sapne negali išvysti. Todėl ir dabartinė tvora šviečia iš tolo. Dabar, jeigu kas ir kalba, tai sako: turi iš ko tokią tvorą tverti.

Norint tinkamai užtverti tvorą, reikia nustatyti žemės sklypo ribas, kitaip pinigai bus paleisti vėjais, nes kaimynas pareikš, kad priklausai žemgrobių klanui, nusavinęs centimetrą kitą jo nuosavybės, kuri yra šventa. Juk dėl tos priežasties kilo ne vienas tarptautinis konfliktas ir pasibaigė kraujo mariomis. Geriausia nepasitikint matininkais savo žemę išmatuoti žingsniais pagal formulę: sklypo ilgis ir plotis, dalintas iš metro ir dviejų. Kitaip sakant, kad ir kas šalia tavęs gyvena – užguitas žmogelis ar perprusęs kandidatas į Seimo narius, tvorą tverk su nuostoliu sau, t. y. kaimynui palik rėžį savo žemės, kad plotą sudarytų metras iš dviejų, kaip priminimą, kiek žemės užimsime nukeliavę į amžinosios medžioklės plotus. Tada kaimynas numos ranka į tavo tvorą. Nors yra pasitaikę atvejų, kai tampoma po instancijas net dėl tvoros aukščio ar formos. Teko girdėti, kad vienas nagingas pilietis užtvėrė tvorą iš lentų, kuriose buvo išpjaustyti žuvų siluetai. Teko matyti – įspūdinga, bet jo kaimynui, vaikystėje vos nepaspringusiam žuvies ašaka, pasirodė kitaip, todėl teko išpjaustymus pridengti.

Tvoros tvėrimas išties trunka kur kas ilgiau nei pasaulio kūrimas, nes veikla dangiškoje ir žemiškoje sferose skiriasi kaip diena nuo nakties. Mat dangiškoje sferoje, pavyzdžiui, nelyja ir darbininkai nesislapsto nuo lietaus, danguje niekas nežino, kad pirmadienis sunki diena, kai viskas krinta iš rankų. Ten netrūksta vinių, plaktukų, cemento, kalkių, net baltų darbinių pirštinių, kurių pora akcijos metu nekainuoja nė lito. Mūsuose, žemiškoje, bręstančio kapitalizmo sferoje, irgi neturėtų trūkti tokių smulkmenų kaip darbinės pirštinės, faktiškai jų ir netrūksta – didieji prekybos centrai nesnaudžia, tik kartais nėra kam nuvykti jų nupirkti –  tiekėjo problema. Taigi žemiškasis tvoros tvėrimas vieniems trunka visą gyvenimą. Štai vienas pažįstamas prieš trejus metus pradėjo smagiai tverti tvorą – išsipjovė statinių ir ėmė kalti. Užtruko gerą valandą ir spėjo sukalti septynis statinius. Kažkas neatidėliotina jam sutrukdė ir likusieji statiniai guli iki šiol paslėpti vešlios augalijos ir jau spėję gerokai apipūti.

Tvora trukdo laisvai komunikacijai, aiman, net demokratijai! Per sankcionuotas ar nesankcionuotas, nebūtinai gėjų, eitynes viešosios tvarkos sargai ima ir užtveria visus priėjimus ir privažiavimus, neva taip saugodami eitynių dalyvius nuo minios arba atvirkščiai, o iš tiesų šiomis barikadomis saugo tautą nuo demokratijos ir varžo piliečių laisvę (ar ne taip atsitiko per gėjų eitynes, kai du gražūs Seimo vyrai panoro paviešinti savo seksualinę orientaciją, o policija jiems neleido to padaryti – tikriausiai saugodama Seimo įvaizdį, juk tokiai įstaiga užtenka vieno paviešinusio netradicinę seksualinę orientaciją). Kiekviena tvora – tai kliūtis. Kliūtis imti ir kliūtis gauti. Laisvai, be apribojimų. Juk tarybiniais metais plito anekdotas apie tvora aptvertą Kauną. Dabar niekas nesirengia aptverti Kauno, nes jame liko tik gerokai apipešiotas ubagų karalius, net Daktaro – ir to nėra. Dabar vertingiausia Kauno savybė yra faktas, kad šalia jo – kedofilijos lopšys Garliava.

Tvoros anais laikais būdavo reikalingos apie visus fabrikus, gamyklas, kombinatus, kaip antai mėsos. Ryškiausias pavyzdys. Kiek būdavo sugalvota būdų, kaip tų tvorų išvengti. Kiek istorijų, herojų, anekdotų pagimdė tos tvoros. O jos tebestovi dar vis, anot klasiko. Ir stovės, nors nešti nėra ką, viskas išvežta. Kaip nebylus paminklas anam laikotarpiui, kurį visi pamiršta, o prisimena tik norėdami pateisinti savo nerangumą ar neveiklumą. Jeigu jau žengtelėjom į aną laiką, būtina paminėti, kad sienos juosė ne tik mėsos ir kitokius kombinatus, bet ir valstybę, kuri turėjo vieną vardą. Budriai saugomos sienos, pro kurias ne kiekvienas zuikis galėjo pasprukti. Tiesą sakant, nemažai buvo tokių, kurie laisvai migravo – viena koja čia, kita ten. Dabar vienus už tai tarkuoja, kitus pelnytai ar ne visai pamiršta, treti draskosi marškinius, įrodinėdami savo kankinystę. Bet tiek to anuos laikus ir jų tvoras.

Prieš tveriant tvorą būtina atsakyti sau į klausimą: nuo ko ją rengiesi atsitverti? Nuo aplinkinio pasaulio? Nuo kaimynų? Nuo palaidų naminių ir laukinių keturkojų bei dvikojų gyvių ar paukščių? Neatsakius į šį klausimą, galima tikėtis ilgo tvėrimo ir nekokios tvoros. O atsakius teisingai, belieka tikėtis didelio nusivylimo, kai neilgai trukus paaiškėja, kad tvora neatitinka elementarių reikalavimų, ką ir kalbėti apie ES reikalavimus, kuriuos mums visiems gyvenimo atvejams perša uolūs valdininkai. Tada belieka tverti tvorą nuo abstrakčių sklypo ribų pažeidėjų. Arba nuo imuniteto pažeidimų. Visiškai įmanus dalykas užsitverti tvorą nuo imuniteto, garbės ir orumo, sveikatos ir žemųjų astralinių kūnų nepageidautino poveikio.

Galimas dalykas, Dievas, kuris gyvena netoliese, gal net gretimame sklype, kurdamas pasaulį galvojo kaip lietuvių demokratų tėvai (rašau daugiskaita, nes bijau nepataikyti) – plačiai, su užmoju, be suvaržymų ar „laisvu stiliumi“. O čia še tau kad nori! Ir godus, bet tingintis dirbti kaimynas, ir kitoks „brudas“.