Autoriaus mirtis Vilniaus knygų mugėje

EMILIJA VISOCKAITĖ

Maloniausias šių metų Vilniaus knygų mugės renginys man buvo pirmasis, į kurį nuėjau. „Baltų lankų“ leidykla apdovanojo literatūrinio detektyvo konkurso nugalėtojus ir pristatė stambų tomą „Ar turi alibi?“, sudarytą iš geriausių darbų. Konkurse – individualiai ir kolektyviai – dalyvavo moksleiviai iš visos Lietuvos. Organizatoriai sulaukė 30 rankraščių, iš viso apie 1000 puslapių teksto. Gaila, kad kūriniai nebuvo išsamiau aptarti ar kritiškai įvertinti. Komisijos narys R. Tamošaitis kalbėjo apie detektyvo žanro reabilitavimą. Anot jo, detektyvo pagrindas yra laisvė – žmogus yra laisvas nusikalsti ir laisvas veikti, jis turi šviesų protą, gebantį išaiškinti blogį. Literatūrologo nuomone, tokie konkursai reabilituoja ir jaunąją kartą, kuri pasirodo nepritarianti visų rūšių blogiui ir užjaučianti auką. Jo žodžius patvirtino ir skatinamąjį prizą gavusios Radviliškio mokyklos moksleivė: jų klasė, rašiusi apie patyčias, turėjo remtis žiniasklaida, nes jų mokykloje šios problemos nėra.

Neišrinkus vieno lyderio, buvo skirtos dvi antrosios (Vilniaus ir Plungės mokykloms) bei dvi trečiosios (Kauno ir Šiaulių) vietos, joms padalinta 20 tūkst. litų. Šiauliečių atstovas sakė, kad kūrybiniame procese dalyvavo visa klasė (rinko informaciją, taisė gramatikos klaidas), ir nuoširdžiai pasidžiaugė, kad jo močiutės regėti įvykiai „nenugarmės užmarštin“. O patį tikriausią katarsį sukėlė kaunietis, detektyvą parašęs vienas per 5 dienas. Jis dėkojo mamai, mokytojai ir – „dviem mirusiems žmonėms – E. M. Remarque’ui ir A. Camus“.

Tai tokie tie moksleiviai. Po jų viskas ėjo tik blogyn. Sava chebra pasidžiaugė K. Nastopkos knyga „Literatūros semiotika“ ir S. Žuko „Teksto gilumas“ („Baltos lankos“). Semiotikos doktorantas A. Grigorjevas išryškino šio mokslo prieštaringumą. Pavyzdžiui, norint pasiekti didžiausią reikšmės kondensatą – semiotinį kvadratą, reikia prirašyti ne vieną puslapį. A. Grigorjevo skaičiavimais, apytikris teksto ir semiotinės analizės puslapių santykis turėtų būti 1:20. V. Daujotytė atstovavo „iš dalies priešingai, bet ne priešiškai“ fenomenologijos metodologijai ir įvertino semiotiką dėl etiško tekstų skaitymo. N. Keršytės lyginimu, K. Nastopka savo knygoje daro suneštinę įvairių patiekalų puotą, o S. Žukas mieliau renkasi alaus bokalą su savimi ir A. J. Greimo portretu. Po gausybės kalbėtojų autoriams liko 5 minutės, per kurias K. Nastopka spėjo pasidžiaugti, kad 2010-ieji Lietuvos semiotikai buvo „riebiųjų karvių metai“.

Panašus scenarijus kartojosi ir toliau. A. Andriuškevičiaus „eilėraščių, įstabių esė ir vertimų vertimų“ knygą „Vėlyvieji tekstai“ („Apostrofa“) pristatė R. Rastauskas – nepaisydamas kiek per garsiai iš videoprojekcijos sklindančio fado, jis žavingai, bet ilgai skaitė savo (!) esė apie savo ir A. A. pasibuvimą Lisabonoje. Paskui apie 20 minučių pamąstymus, pavadintus „Kaip jis mane…“, skaitė nuobodulio ekspertė A. Narušytė. Kaip sakė R. Rastauskas, eilėraščiai nuščiuvėliai, nėščios tylos eilėraščiai yra raktas į A. A. poeziją. Galbūt dėl to jų autoriui buvo leista 45 minutes patylėti, tada padeklamuoti 3 trumpučius posmelius ir į klausimą, kur yra jo namai, ilgesingai atsakyti: „Mano namai yra čia susirinkusių damų širdyse.“

Dideles atgaivos viltis dėjau į (eilinės) S. Parulskio knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“ (ne „Baltos lankos“, o „Alma littera“) pristatymą. Iki šiol, panašiai kaip A. Čekuolis, S. Parulskis turėjo privilegiją vienas pats daug kalbėti ir atsakinėti į publikos klausimus. Šiemet palaikyti atseit blėstančio žiūrovų dėmesio buvo pakviestas K. Smoriginas, o seną bičiulį „kalbino“ ir šmaikštauti bandė S. Daugirdaitė. Apie „humoru dengiamą tragizmą“ įsikalbėjusios literatūrologės dėmesio neatkreipė net po jos pastabėlės „galėsi apie tai papasakot…“ nuskambėjęs rašytojo klausimas: „O turėsiu dar laiko?“ ir už tai nuskambėję plojimai. Gavęs žodį, autorius sakė: „Ačiū, kad vis dar ateinat pas mane, senstantį žmogų. Jūs esat mano didžiausias turtas, skaitytojai mielieji. Kai buvau jaunas, galvojau, kad geras tas rašytojas, kurio niekas neskaito. Pradėjęs senti, ėmiau kitaip galvoti. Tapau protingesnis. O gal kvailesnis?“ Kaip tikras neprietaringas profesionalas, S. Parulskis paskelbė dabar rašąs romaną, teigė gerbiąs „kiekvieną gyvybės formą, net ir politikus“ ir pasamprotavo apie moteris, su kuriomis gyvenime prasilenkė, pavyzdžiui, apie Marytę Melnikaitę.

Kad S. Parulskiui nereikia „specialiųjų efektų“, rodo kasmet kiekvieną jo žodį gaudanti pilnutėlė didžioji salė. Tiesą sakant, kitaip nei skaityti jo knygas, klausytis S. Parulskio darosi vis įdomiau. Jis jau sugebėtų ne kūrybinį rašymą, o retoriką universitete dėstyti, mokyti, kad scenoje galima būti natūraliam ir visiškai atvirai šnekėti tai, ką galvoji, pažeidžiant visus retorikos formos standartus. S. Parulskis išaugo į vieną maloniausių ausiai ir patikimiausių (tiesos atžvilgiu) viešųjų kalbėtojų.

Pritariančių galvų linksėjimo bei plojimų sulaukė ir S. Parulskio konkurentė (populiarumo atžvilgiu) K. Sabaliauskaitė. 10 minučių likus publikos klausimams, „Silva Rerum“ autorė lakoniškai sugrįžo prie žiniasklaidoje vykstančios diskusijos apie lietuvių kalbos norminimą: „Mano požiūris į kalbą yra kaip XVII amžiuje. Aš už tai, kad mokykloje lietuvių kalbos būtų išmokoma tobulai, nesvarbu, kokiom priemonėm – bizūnu ar liniuote. Kai mokėsi 100 procentų, galėsi daryti su ja ką nori, ypač rašydamas grožinį tekstą.“

Pristatant debiutinį G. Grušaitės romaną „Neišsipildymas“ („Baltos lankos“), vėl buvo žadamas akibrokštas lietuvių literatūroje. Karamelės saldumo balsu autorė trumpai išreiškė savo poziciją lietuviškos tapatybės bei vidinės emigracijos klausimais ir paminėjo prieš 5 dienas parskridusi iš Malaizijos. Daug daugiau susidomėjimo sulaukė taip pat jauniesiems autoriams atstovavę poetai I. Butkutė (knyga „Karavanų lopšinės“) ir M. Burokas (jau trečias rinkinys „Išmokau nebūti“). Tiesa, gali būti, kad didžioji dalis susirinkusiųjų buvo I. Butkutės draugai, kuriems ji nuolatos mojavo. V. Gasiliūnas išdėstė keletą „mintigalių“, pavyzdžiui, kad M. Burokas įveda naują tradiciją lietuvių poezijoje – vietoj S. Jesenino ir P. Širvio randasi Ch. Bukowskis ir A. Ginsbergas. A. Jakučiūnas pasidžiaugė, kad „Tyto alba“ ištaisė Rašytojų sąjungos leidyklos klaidą pakeldama besimėtančią I. Butkutės knygą, kuri vis nelaimėdavo PK konkurso. Kaip niekad šmaikščiai kalbėjo D. Petrošius, atradęs, kad tris poetus vienija tai, jog Ilzė turi vieną, Marius – dvi, o pats Donatas – net tris kates. Anot jo, Ilzė vis žiūri į tolį, ieško idealaus miesto su fakyrais ir klounais, o Marius džiaugiasi tuo, ką turi. Atkreiptas dėmesys, kad jau ne vienas poetas geriausius eilėraščius parašo su dedikacija Remiui, kuris tokiu būdu aktyviai dalyvauja literatūriniame gyvenime. Autoriams laiko neliko, nes dar grojo E. Sirvydytė, kuri, nors pristatyta kaip poetė, drįso dainuoti angliškai.

„Vagos“ leidykla drąsiai pasielgė didžiojoje salėje pristatydama naują (po 40 metų) Th. More’o „Utopijos“ leidimą. G. Mažeikis pareiškė, kad tai subtili knyga „ne proletarams“, gal dėl to salė buvo pustuštė. Mugėje vyko nemažai renginių, skirtų įvairioms su Cz. Miłoszu susijusioms knygoms. Viename jų T. Venclova papasakojo, kaip draudžiama Cz. Miłoszo kūryba buvo persiųsta į Lietuvą, į puslapius įvyniojant sagas ar šokoladą. Skaitydamas tuos puslapius toje pačioje vietoje prie Neries, kuri aprašoma, T. Venclova sakė pasidžiaugęs, kad neišsipildė pesimistinės Cz. Miłoszo pranašystės.

Paminėta ir S. Valiulio televizijos kritikos knyga „Telemano užrašai“ („Baltos lankos“). Anot I. Keidošiūtės, visada kino teatrų salių priekyje sėdėdavę S. Macaitis ir S. Valiulis buvo labai skirtingi: pirmasis visada kuo nors nepatenkintas, o antrasis – visada patenkintas. Pasakyta, kad tokie nuosekliai tylų darbą dirbantys inteligentai yra ne mažiau verti Nacionalinės premijos nei bet koks garsus menininkas.

Įvairūs apdovanojimai tradiciškai teikiami ir knygų mugėje. Aukščiau už bet kokius šou nusprendė būti Literatūros ir tautosakos instituto atstovai, kurie kūrybiškiausia praėjusių metų knyga paskelbė V. Papievio „Eiti“, bet net nepakvietė jo į sceną. O juk niekas net nežino, kaip tas V. Papievis atrodo! Kukliai stovintį laureatą buvo galima atpažinti iš to, kad RoRa jam paspaudė ranką.

Antrą kartą geriausios metų knygos vaikams autoriumi pripažintas R. Černiauskas (už knygą „Vaikai ir vaiduokliai“). Pirmą kartą į ekspertų išrinktą paauglių penketuką įsibrovė ir, žinoma, laurus nuskynė V. Račickas su romanu „Baltos durys“. O metų knyga suaugusiesiems tapo M. Martinaičio „Mes gyvenome“, pernai jau apdovanota kaip kūrybiškiausia knyga. Vertėjų sąjunga paskelbė vertingiausias 2010 m. lietuviškai išleistas šiuolaikinės užsienio literatūros knygas. Kaip ir pernai, šešetuke atsidūrė kūrinys apie Stambulą – E. Shafak „Stambulo pavainikė“, kurioje nagrinėjama armėnų genocido tema. Taip pat egzotiškas Olandijoje gyvenančio Irano autoriaus K. Abdolah romanas „Mečetės namai“. Istorinis U. Riccarelli romanas „Tobulas skausmas“ atstovauja italų magiškajam realizmui. Nenustebino tarp geriausiųjų paminėti Ph. Claudelio „Pilkosios sielos“ apie Pirmąjį pasaulinį karą, H. Müller „Amo sūpuoklės“ apie sovietų lagerio kasdienybę ir autentiškai britiškas G. Swifto romanas „Vandenų žemė“.

Leidykla „Kitos knygos“ šiemetinėje mugėje kaip reikiant pasistengė. Tiesa, muzikinis spektaklis Ch. Bukowskio kūrybos motyvais nenusisekė – sunku rasti kitą tokią neperformatyvią poeziją. Kur kas smagiau pristatyta viena reikšmingiausių leidyklos knygų – pirmą kartą lietuviškai išleista A. Ginsbergo poezija „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ (vertė M. Burokas ir K. Pocius). Išgirdome netikėtą istoriją, kaip 1984 m. A. Ginsbergas, viešėdamas Vilniuje su JAV literatų delegacija, Jaunimo teatre žiūrėjo E. Nekrošiaus „Pirosmanį“.

Videokonferencija su S. Žižeku įvyko be S. Žižeko. Savo knygos „Smurtas“ („Demos“) leidybos teises filosofas lietuviams padovanojo, o galiausiai pats už jas ir sumokėjo. Smurtas čia traktuojamas labai plačiai. Problemos formulavimas jau yra smurto aktas, taisyklių primetinėjimas. Dažnu atveju derėtų ne rinktis tarp „taip“ ir „ne“, o kvestionuoti patį klausimą. G. Mažeikis pastebėjo, jog Lietuvoje S. Žižekas yra svarbus jau vien dėl to, kad oponuoja G. Sorosui. Taip pat atskleidžiama, kad politiškai korektiškas pasaulis be jokio smurto yra pats baisiausias smurtas, totalus egalitarizmas, kai nebegali žmogaus paliesti jo neįžeisdamas.

Didžiulė knyga „Lietuvos rokui – 50“ buvo pristatyta dar net nesant ir pačios knygos. Autorius M. Peleckis apsiribojo bendro pobūdžio pastabomis, kad knygoje minima 1200 atlikėjų, tarp kurių kiekvienas ras ką nors savo skoniui. Didžiąją pristatymo dalį užėmė ir „rokui“ atstovavo D. Razauskas bei grupė „rasabasa“. Šiaip ar taip, leidykla „Mintis“ nusipelno pagarbos nepabijojusi leisti tokią knygą, o sausakimša didžioji salė teikia vilties.

J. Kelero erotinės poezijos skaitymai be neatvykusio K. Navako balso neteko didelės dalies savo erotiškumo. Poezija iš knygos „Tai tu“ („Kitos knygos“) buvo paskaityta – niekaip negalėjau suprasti, kodėl erotiška yra tik krūtys, sėdmenys ir prie kūno prilipę drabužiai. O riešai, ausys ir kojų pirštai? Tada reiškėsi gausybė kalbėtojų. A. Kaziliūnaitė sudėtingai kalbėjo apie projekcijų projektavimą. A. Balbierius neįžiūrėjo jokios erotikos, vien meilės lyriką. O visą tiesą žinojo ir primygtinai ją net pačiam autoriui išaiškino filologe prisistačiusi R. Čičinskaitė. Drauge buvo paminėta ir kita J. Kelero knyga – fotografijų albumas „Vilniaus šaligatviai“ („Knygius“). N. Milerius analizavo jų garsinę plotmę: anot jo, šiose fotografijose suturėta akimirka po garso, prieš pat jam išnykstant.

Šaligatviai man pasirodė daug erotiškesni nei J. Kelero poezija. O pats erotiškiausias mugėje, be abejonės, buvo profesorius A. Mickūnas. Deja, tarti žodį jam buvo duota mažai laiko. Kiti kalbėtojai atkreipė dėmesį, kad retoje filosofinėje knygoje moteriai suteikiama tokia pozityvi reikšmė kaip A. Mickūno „Summa erotica“ („Apostrofa“). Dionisiškojo prado kupina pasaulėžiūra moko, kad erotiškas yra ne vien kūnas, bet ir pats buvimas pasaulyje, ir leidžia patirti gyvenimo pilnatvę. Muzikos aistra spinduliavo M. Švėgždos von Bekkerio smuikas. Lietuviškai pilku megztiniu apsivilkęs šokantis filosofas sakė: „Pasaulis toks aistringas. Jo neįmanoma nemylėti. Kiekvienas įvykis yra unikalus ir palieka pėdsaką kosmose. Viskas yra įdomu. Viskas yra reikšminga, jei atidžiai gyvenam. Pasaulis trokšta mūsų taip, kaip mes jo trokštam.“

Na jau šitos mugės tai tikrai palieka kosmose didžiulį makulatūros pėdsaką. Visi tie kubiniai metrai knygų ir žmonių, užgrūdę klaustrofobišką erdvę. Minia, slenkanti vienu metu visomis kryptimis, perkanti perkanti, tik neaišku, ar skaitanti.

Šiemetinėje knygų mugėje buvo postmoderniai numarintas autorius. Jis dėl vaizdo tyliai sėdėjo, vartinėjo savo paties knygą ir klausėsi draugelių pagyrų bei įžvalgų. O draugeliai savo šlovės minutes išnaudojo su kuo didžiausiu kaupu. Nusipirkti knygą susižavėjus jos autoriumi buvo beveik nebeįmanoma.

Išsisėmė mano aistra Vilniaus knygų mugei. Po jos net knygos nebetraukia. Ką jau kalbėti apie autorius.